Kodėl Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis įkyriai vis pavadinamas Keistučiu? Antai paslaptingo „prporcinio tinklelio“ reguonis (raganius) Artūras Jazavita 1353 m. Kęstučio antspaude įskaito lotynišką užrašą S(igilium) KEISTVTIS:


Yra panašių įrašų metraščiuose ir rusų, lenkų kalbomis: Gejstowt, Гейстовт. Bet dvibalsis ei čia matyt kilęs iš nosinio ę, kaip ir Kęsminas, Kęsgaila, tad ir Gęstautas (Gęstautis). Antai skraidančio „Lituanicos“ viso dydžio modelio konstruktoriaus Vlado Kensgailos tėvas bajoras dar buvo Kęsgaila:


Deja, nosinė tartis lietuvių kalboje išnyko (palyginti neseniai). Nykstantis nosinis garsas išvirto dvigarsiais in, en, an, on, un, um, dvibalsiais ei, ai, balsiais e, a, o ir kt. Be to, nutautėjant nyko ir dvibalsiai, duslėjo ir šveplėjo priebalsiai. Taip Gęstautis virto Kęstučiu, Kastyčiu, Geistautu, Goštautu, Kostu, Kestu, Gustu ir t. t.

Gęsti ir kęsti gali būti tos pat kilmės žodis, gęsas (geisas, gaisas, geišas) — iš geležies rūdos (buv. raudos) per kančias gimęs ir užsigrūdinęs tvirtas plienas.

Geišis (plienas) išlikęs Lietuvių kalbos žodyne. Gaisa dar vadinama žara. Gaisai — danguje geslvai-rausvai-melsvai žėrinti Šiaurės pašvaistė (poliarinis švytėjimas). Kaip ir kalvės žaizdre žaižaruojantis kalas, metalurgijos krosnyje geležies lydinio kritė.

405 metais Romą nukariavęs gudų karalius Rėdagaisis — irgi tos pat šaknies.