90-asis Pasaulio esperantininkų kongresas Vilniuje Valdo Kopūsto (ELTA) nuotrauka

Paskutiniąją liepos savaitę Vilniuje įvyko 90-asis Pasaulio esperantininkų kongresas. Praėjusiais metais analogiškas kongresas įvyko Kinijoje. Kitąmet viso pasaulio esperantininkai rinksis į Italiją, Florencijos miestą, kur tūkstančiai žmonių vėl bendraus šia tarptautine kalba.

Šių metų kongresas – jubiliejinis. Nuo pirmojo, įvykusio1950 metais Prancūzijoje, sukako šimtas metų. Kodėl Lietuvai teko tokia garbė? Šis klausimas neturi nė krislelio ironijos. Tarptautiniai kongresai garsina valstybes, primena pasauliui jų praeitį, dabartį, kultūrą, vietą atviroje dabartinėje visuomenėje. Į Vilnių suvažiavo per pustrečio tūkstančio delegatų iš 60 šalių. Netenka abejoti, jog tų valstybių žiniasklaida ir namo grįžę delegatai ne kartą paminėjo Lietuvos ir jos sostinės Vilniaus vardą. Taigi priežasčių ne viena.

Esperanto (esp. turintis viltį), dirbtinės tarptautinės kalbos, autorius buvo akių gydytojas Liudvikas Lazaris Zamenhofas (1859-1917), kurį laiką gyvenęs ir dirbęs Veisiejuose.

Esperanto sukūrimo data – 1887 metai – sutapo su jo gyvenimu Veisiejuose. Vienas pirmųjų šia kalba susidomėjo prelatas Adomas Jakštas. Dambrauskas (1860-1938), poetas, filosofas, visuomenės veikėjas, su kitais 1919 metais įsteigęs Lietuvos esperantininkų sąjungą (LES), parašęs pirmąjį vadovėlį, net išleidęs eilėraščių rinkinį. Beje, šis vadovėlis prieškariu nebuvo vienintelis. Šia kalba besidomintieji naudojosi Juozo Mačernio, Antano Poškos, Antano Prapuolenio, Balio Giedros, Juozapo Lazausko, Petro Lapienio išleistais vadovėliais, knygomis ir žodynais. LES leido laikraštį „Litova stelo“, kurio leidyba 1940 metais bolševikų buvo sustabdyta. Tačiau kas norėjo, esperanto kalbą išmoko. Tie, kurie mokėjo, jos nepamiršo.

Vos paskelbus šio kongreso pabaigą, pokalbiui pakvietėme tris delegatus. Tai buvęs Kauno aukštesniosios maisto pramonės mokyklos dėstytojas, dabar pensininkas Jonas PUODŽIŪNAS, Kauno Šventosios Dvasios (Šilainiai) bažnyčios klebonas monsinjoras Lionginas VAIČIULIONIS ir Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikas Marius DYGLYS. Jiems pateikėme keletą klausimų.

Prašytume papasakoti, kokiomis aplinkybėmis susipažinote su esperanto kalba?

Jonas PUODŽIŪNAS: Prieš karą mūsų šeima prenumeravo „Šaltinėlį“. Ten buvo spausdinamos esperanto pamokos. Pirmoji į tai atkreipė dėmesį mama. Susidomėjau ir aš, pradėjau mokytis. 1949 metais buvome ištremti į Sibirą. Grįžau 1964-aisiais. Studijuodamas Kauno politechnikos institute, vėl pradėjau mokytis esperanto. Anglų kalbos dėstytoja Antanina Baltrušienė (1941 metų tremtinė, jau mirusi) organizavo esperanto kursus, kuriuos lankiau.

Mons. Lionginas VAIČIULIONIS: Dirbdamas Kauno Arkikatedroje Bazilikoje vikaru, susitikau Vabalninko gimnazijos draugą Joną Puodžiūną, kuris pakvietė lankyti esperanto kursus. Juos baigiau 1970 metais.

Marius DYGLYS: Apie esperanto informacijos radau vaikiškame žurnale, pradėjau mokytis neakivaizdžiai. Paauglystėje jau buvau pramokęs, parašiau laišką į Vokietiją. Prasidėjo susirašinėjimas. Su tuo žmogumi susitikau viename iš kongresų.

„Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ rašoma, jog ir sovietmečiu esperanto mūsų tėvynėje nebuvo varžomas. 1979 metais įsteigta Esperantininkų asociacija, kurios Lietuvos skyriaus pirmininku tapo filologas dr. Laurynas Algimantas Skūpas (1937-2005), parašęs knygą „Esperanto tarptautinė kalba“ (1987), skelbęs straipsnius. 1959 metais išėjo „Esperanto kalbos vadovėlis“, parengtas Ipolito Cieškos ir Juozo Petrulio, 1960-aisiais – Stasio Sabalio sudarytas „Lietuvių-esperanto kalbų žodynėlis“, informaciniai leidiniai ir t.t. Taip pat informuojama, jog LSSR esperantininkai dalyvauja pasauliniuose kongresuose, taikos gynimo forumuose, palaiko ryšius su daugiau nei 80 šalių esperantininkais, rengia Pabaltijo esperantininkų vasaros stovyklas. Vilniaus universitete dėstomas esperantologijos specialus kursas, nuo 1970 metų leidžiamas almanachas „Horizonto de Soveta Litovio“ ir kt. Kaip buvo iš tikrųjų?

J.P.: Iš tikrųjų buvo kiek kitaip. Tuometinės Pabaltijo esperantininkų stovyklos iš tikrųjų vykdavo kasmet. Pirmoji įvyko 1971 metais Smiltynėje (Latvijoje). Viekšniuose vykusios stovyklos darbą sekė ir savaip trukdė Mažeikių partinė nomenklatūra. Nebeprisimenu, kuriais metais pasirodė Henriko Zabulio pasirašytas raštas, jog esperanto yra nepageidaujama, atseit trukdo mokytis prancūzų kalbos. Tai visiška nesąmonė.

Esperanto turi nemažai oponentų. Sakoma, jog tai dirbtinė kalba, tinkanti tik bendravimui. Esą geriau išmokus vieną, dvi ar tris Europos kalbas, iš kurių žodžių yra sudaryta esperanto, irgi galėsi bendrauti, be to, atsivers galimybė tomis kalbomis skaityti ir mokslinę literatūrą, gražinės literatūros veikalus originalo kalba ir t.t. Ką jums kiekvienam duoda esperanto mokėjimas?

J.P.: Sovietmečiu išsiplėtė bendravimo laukas, galima buvo gauti esperanto kalba leidžiamos literatūros iš užsienio šalių, daugiau sužinoti, kas vyksta už geležinės uždangos. Visais laikais esperantininkai turėjo ir turi daug draugų visame pasaulyje.

L.V.: Ne tik literatūros. Pavykdavo „sugauti“ iš Vatikano transliuojamas laidas esperanto kalba. Beje, popiežius Jonas Paulius II mokėjo šią kalbą, skatino jos vartojimą. Yra įkurta Katalikų esperantininkų sąjunga ir jos Lietuvos skyrius. Rengiami Katalikų esperantininkų kongresai. Pernai toks kongresas įvyko Kretingoje. Net dešimt kunigų aukojo šv. Mišias. Tas kongresas pakėlė mūsų dvasią. Tai buvo tarsi pasirengimas pasauliniam, tai yra šiam kongresui, per kurį esperanto kalba teko taip pat aukoti šv. Mišias. Per šį kongresą taip pat aukojome šv. Mišias Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčioje. Kongreso uždarymo dieną, liepos 30-ąją, aukojome trise: kun. Bernard Einchorn iš Vokietijos, kun. Stanislav Stolz iš Lenkijos ir aš, lietuvis, iš Kauno. Patarnavo klierikas Marius Dyglys. Nemažai Lietuvos kunigų moka esperanto. Gaila, kad jų vis mažėja. Viešpats pasišaukė kun. Praną Gavėną, per kongresą palaidojome Miežiškių kleboną kun. Kostą Balsį. Šią kalbą mokėjo mūsų Palaimintasis Jurgis Matulaitis, taip pat kun. Kazys Žitkus, vertėjas ir poetas, pasirašinėjęs Vinco Stonio slapyvardžiu. Jis yra esperanto kalba parašęs eilėraščių. Iš gyvų kunigų esperantininkų man žinomas kun. Valerijus Rudzinskas.

Esperantininkai visose šalyse turi daug draugų. Sovietmečiu siųsdavau laiškus į Italiją, sulaukdavau atsakymų. Vienam išsiunčiau Vilniaus albumą – labai dėkojo, džiaugėsi mūsų sostinės gražiu. Jis man atsiuntė albumą „Italijos vienuolynai“.

M.D.: Tik esperanto kalbos dėka pavyko surinkti pašto ženklų kolekciją. Gaunu pačius naujausius iš viso pasaulio. Vilniaus centriniame pašte veikia mano surinktų ženklų paroda „Kristaus vietininkai žemėje“. Šią parodą apie popiežius aplankė kongreso delegatai.

Savo dalyvavimu kongrese atstovauju tam tikrai sričiai – Lietuvos katalikams esperantininkams. Didelis įspūdį daro kunigų aukojamos šv. Mišios esperanto kalba. Būna ekumeninės pamaldos. Visos tautos, net rasės kartu gieda, meldžiasi, vieni kitus supranta. Būna ekumeninės pamaldos, kai ta kalba meldžiasi kelių konfesijų tikintieji. Vatikanas įregistravo Tarptautinę katalikų esperantininkų sąjungą. Leidžiamas žurnalas „Esperanto katolika“.

Regis, įtikinote, kad esperanto kalbos mokytis verta. Anot liaudies patarlės, ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi
Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2005 "XXI amžius"

Telšių K. Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje praėjusį šeštadienį pristatyta Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klieriko Mariaus Dyglio surengta pašto ženklų paroda, skirta popiežiui Jonui Pauliui II atminti.

Nė vienai asmenybei nėra skirta tiek daug pašto ženklų kaip popiežiui Jonui Pauliui II.

Pastaruoju metu pasirodo vis daugiau leidinių, kuriuose ne tik vaizduojama popiežiaus asmenybė, bet ir bandoma parodyti lankomų vietovių reikšmę religiniame krašto gyvenime, alegoriškai išreikšti viso pasaulio gyventojų lūkesčius, įprasminti Kristaus kančią šiuolaikiniame gyvenime. Tokia tema dažniausiai susiejama ir su šventojo apaštalo Pauliaus gyvenimu ir kelionėmis skelbiant Gerąją Naujieną visoms tautoms ir visų rasių žmonėms.

Pašto ženklams daugeliu atvejų panaudojamos fotografijos. Matome popiežių Šv. Petro bazilikoje laikantį Mišias, laiminantį tikinčiuosius, per audiencijas, besimeldžiantį ir pavargusį, linksmą ir susimąsčiusį, geraširdį ir temperamentingą.

Dažniausiai stengiamasi popiežių vaizduoti lankomų šalių gamtos fone, to meto įvykių kontekste. Pašto ženkluose atsispindi vieną ar kitą šalį kamuojančios nelaimės, sausros, badas, ligos.

Išryškinamas didelis popiežiaus dėmesys ir meilė Švč. Marijos šventovėms visame pasaulyje, ypač Čenstakavos ir Vilniaus Aušros vartų Madonoms. Panaudojami Lotynų Amerikos, Azijos šalių šventyklų Švč. Marijos stebuklingieji paveikslai, taip pat ir žinomi pasaulyje meno šedevrai.

Reikia atkreipti dėmesį ir į simboliką, pradedant šv. Petro raktais, kardinolų bei popiežiaus herbais ir baigiant tikėjimo simboliais: kryžiumi ir Šventąja Dvasia. Popiežiaus herbas vaizduojamas Kanados, Liuksemburgo, Čilės, Lichtenšteino, Austrijos, Zambijos ir kitų valstybių pašto ženkluose. Retai, bet naudojamas ir popiežiaus parašo faksimilės (Vatikano, Belizo, Lenkijos, Pietų Korėjos, Austrijos ir Lesoto ženkluose). Pašto ženklų atspauduose taip pat populiarus pastoralas – ganytojo lazda.

Lietuvoje per popiežiaus vizitą pasirodė keturi pašto ženklai, vokas ir atvirlaiškis.

Jau daugiau nei šimtas metų gyvuoja krikščioniškoji filatelija – po pirmojo (1840 m.) pašto ženklo pasirodymo Didžiojoje Britanijoje. JAV filatelistai teigia, kad pirmieji religiniais motyvais papuošti ženklai buvo išleisti jų šalyje 1893 m. minint Amerikos atradimo 400-ąsias metines. Europos filatelistai mano, kad pirmieji religinio pobūdžio ženklai išleisti 1895 m. Portugalijoje. Tačiau mažai kas žino, kad 1852 m. popiežiaus provincijoje išleistas pirmasis ženklas religine tematika – jame pavaizduoti šv. Petro raktai. Vėliau, 1867 ir 1868 m., jis buvo perspausdintas ir tapo be galo didele retenybe. 1929 m. įkūrus Vatikano valstybę, iš karto pradėti leisti "krikščioniško pasaulio centro" ženklai. Dabar, kaip teigiama Švč. arkangelo Gabrieliaus filatelistų draugijos biuleteniuose, jau išleista per 6 tūkstančius religinės tematikos pašto ženklų 10 milijardų tiražu. Pridėkime dar tūkstančius vokų, atvirukų ir specialiųjų antspaudų. Praėjusio amžiaus pabaigoje ir šio pradžioje religinė tematika pašto ženklų leidyboje plėtojosi gana epizodiškai. Daugėja ženklų, kuriuose reprodukuojami religinio meno kūriniai, jų serijos leidžiamos visame pasaulyje.

1951 m. popiežius Pijus XII išleido apaštališkąją bulę, kurioje arkangelą Gabrielių paskelbė informacijos tarnybos globėju.

1953 m. įsteigta Šv. arkangelo Gabrieliaus pasaulinė filatelistų federacija.

1959 m. popiežius Jonas XXIII, šventinant naująjį Vatikano radiją, patvirtino jį radijo globėju.

Popiežiaus Pauliaus VI 1972 m. gruodžio 22 d. bule arkangelas Gabrielius tapo pašto, telekomunikacijų ir filatelijos globėju.

Visa tai paskatino Vatikano kuriją kartu su popiežiumi Jonu Pauliumi II 1987 m. įsteigti filatelijos ir numizmatikos muziejų.

Kai kuriose šalyse šv. Kalėdų išvakarėse išleidžiami pašto ženklai, skirti arkangelui Gabrieliui, o dar dažniau naudojami meniniai antspaudai.

1983 m. išleistas 420 puslapių religinės tematikos pašto ženklų katalogas, kuriame aprašyta apie 30 tūkst. tokių ženklų.

2005 m. rugsėjo 24 dieną Šiaulių Katedroje iškilmingu Eucharistijos šventimu buvo oficialiai pradėtas Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės - Umiastauskaitės beatifikacijos procesas. Jam vadovavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Bylai vesti paskirti tribunolo nariai: teisingumo delegatu – kun. Egidijus Venckus, teisingumo gynėju – kun. Saulius Paliūnas, notaru – kun. Tomas Kedušis, vicepostulatoriumi – kun. Kazimieras Ambrasas SJ, postulatoriumi – kun. Evaldas Alūza. Tai pirmoji beatifikacijos proceso byla Šiaulių vyskupijos istorijoje. Ji pradėta dėl tokių priežasčių:

MALDA

VISAGALI DIEVE, nuoširdžiai meldžiame, kad kankinė Mergelė BARBORA ŽAGARIETĖ, gilaus tikėjimo įkvėpta uoliai globojusi vargdienius, žuvusi gindama savo skaistybę ir po mirties pagarsėjusi gausiais stebuklais, būtų Bažnyčios paskelbta palaimintąja. Jos didvyriškas pavyzdys tepaskatina visus, ypač jaunus krikščionis, susiduriančius su šiandienio pasaulio išmėginimais, ugdyti savyje drąsą ir ištikimybę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Šiaulių vyskupijos kurija, Barboros Žagarietės beatifikacijos byla,

Žvejų skg. 2., LT - 76294, Šiauliai – ACP, LIETUVA – LITHUANIA.

Tel. (8 41) 52 11 10, fax. (8 41) 52 11 14;

el. paštas: zagariete@takas.lt, kazambra@hotmail.com.

Norinčius paremti beatifikacijos bylos eigą, galima siųsti savo aukas banko sąskaita.

 Nr:LT177180000000071274, Identifikacijos kodas 192072230.

Pasak profesoriaus K. Būgos, kuršių vardą (cori) pirmą kartą pamini švedai. Jį randame 853 m. Rimberto apie Hamburgo ir Brėmeno arkivyskupą Ansgarą parašytoje kronikoje „Vita sancti Anskarii per s. Rimbertum“, kurioje pateikiami šv. Ansgaro gyvenimo epizodai. XXI a. ieškodami istorinių Lietuvos ištakų, nedaugelis suvokiame šv. Ansgaro reikšmę Lietuvai. Kai kurie istorikai linkę jo neįtraukti į savo veikalus motyvuodami tuo, kad nėra patikimo šaltinio, nurodančio tikslų jo buvimo Lietuvoje faktą. Ankstyvoji Lietuvos istorija neturi rašytinių šaltinių apie aprašomus įvykius ir asmenybes, tačiau galima naudotis išlikusiais ir patikimais šalių kaimynių šaltiniais, kuriuose minimi su baltų žemių christianizacija susiję įvykiai. Tai jau minėtoji kronika apie šv. Ansgaro gyvenimą, priklausanti prie Šiaurės rašytinių šaltinių grupės. Ją parašė jo mokinys, Hamburgo ir Brėmeno arkivyskupo įpėdinis Rimbertas iš Flandrijos. Būdamas aprašomų įvykių amžininkas, jis remiasi gyva istorine medžiaga ir priklauso prie žymiausių viduramžių šaltinių rašytojų. Remdamiesi šiuo šaltiniu galime pateikti hipotezę, kad Ansgaras buvo vienas iš pirmųjų misionierių, įžengusių į Lietuvos žemę. Manoma, kad šis šventasis galėjo aplankyti senąją Apuolės pilį, kuri stovėjo kuršių žemėje. Dabartinė Apuolė žinoma kaip gyvenvietė 8 km į pietryčius nuo Skuodo ir šiaurės rytus nuo Mosėdžio, įsikūrusi Luobos ir Brukio upelių santakoje. Toje vietoje aptinkamas Apuolės piliakalnis, apimantis apie 4 ha plotą. Apuolė istoriniuose ir archeologiniuose šaltiniuose minima gana seniai. Manoma, kad ten kaip tik ir buvo kuršių žemės centras bei sostinė.

Minimais laikais Skandinavijos germanų poveikis prie Baltijos jūros gyvenusioms gentims buvo nemažas. Ištobulinę laivininkystę, jie sugebėdavo nuplaukti į tolimiausius kraštus ir staigiais puolimais apiplėšti vietos gyventojus, kitur prekiaudavo savo pasigamintais metalo dirbiniais. Vikingai sugebėdavo savarankiškai įsikurti svetimose žemėse ir imti valdyti vietos gyventojus. Iš jų pirmieji žygius pradėjo danai, po jų buvo norvegai, o labiausiai įsigalėjo švedai.

Remiantis minėtu patikimiausiu šaltiniu, Rimbertas buvo Ansgaro diakonas, kilęs iš gretimos Flandrijos, vėliau jo įpėdinis Švedijos arkivyskupo soste. „Tas jo biografas visur yra Ansgarą lydėjęs ir matęs mūsų Ventą, o po Ansgaro mirties rastas tinkamiausias perimti visas jo turėtas pareigas.“ Kronikoje Rimbertas rašo, kad kuršiai tuo metu gyveno dabartinėje šiaurės vakarų Žemaitijoje ir šiek tiek toliau į šiaurę Latvijoje. Su jais skandinavams ne kartą teko susidurti. Rimbertas teigia, kad dar iki Apuolės apgulties kuršiai priklausė švedų valdžiai.

Per antrąją Ansgaro kelionę į Švediją (apie 850 m.) danai laivais surengę karo žygį į Kuršių kraštą (Chori), kuriame buvo penki miestai. Bet danai buvę nugalėti, didesnė jų dalis žuvo. Tad sužinome, kad kuršiai turėjo penkis miestus, vienas jų buvo vadinamas Apulia. Rimbertas apie tai rašo: „Pagaliau danai, tai žinodami, minėtuoju laiku, kai ponas vyskupas jau buvo nuvykęs į švedų šalį, surinko didelę daugybę laivų ir nuvyko į jų [kuršių – M. D.] tėvynę... O ta valstybė turėjo 5 sritis.“ Juos buvo pavergę švedai, bet kuršiai panorėję laisvės ir sukilę. Tuo metu danai, surinkę daugybę laivų, užpuolė kuršius, siekdami juos pavergti ir apiplėšti. Pažindami švedų žiaurumą, susivieniję kuršiai drąsiai puolė danus, atėmė jų laivus, daugybę aukso, sidabro ir kito turto. Apie tai sužinojęs švedų karalius Olafas, norėdamas išgarsėti ir pavergti kuršius iš naujo, apie 850 m. puolė juos. Tais pačiais metais švedai atnaujino ekspansiją į kuršių žemę – jie atėjo skelbdami tikėjimą. Tarp švedų užpuolikų buvo misionierius ir pamokslautojas Ansgaras, esą jis labai vargdamas kuršių žemėje skelbė krikščionybę. Remiantis šiuo faktu galima manyti, kad Ansgaras iš tikrųjų lankėsi kuršių žemėje. Tada su daugybe laivų ir ginkluotų vyrų puolė Seeburgo miestą (dab. Latvijos miestą Gruobinią), kuriame buvo apie 7000 žmonių. Paėmę ir sunaikinę šį miestą, palikę savo laivus, švedai po 5 dienų žygio pasiekė kitą kuršiams svarbią vietovę – Apuolę. Jos gyventojai užsidarė tvirtovėje ir 8 dienas apie 15 tūkstančių karių narsiai gynėsi. Aštuonias dienas virė kovos prie Apuolės, devintą dieną vikingai pradėjo dvejoti. Mesdami burtus, jie stengėsi sužinoti dievų valią, bet nė vienas iš dievų nebuvo pasiruošęs jiems padėti. Atsidūrę didelėje nelaimėje, jie suskato šauktis krikščionių Dievo, ir burtas parodęs, kad Kristus norįs jiems padėti. Šis faktas liudija, kad švedai jau buvo priėmę krikščionybę ir kad su jais galėjo būti atvykęs Ansgaras. Jis galėjo paskatinti švedus šauktis Jėzaus Kristaus pagalbos kovoje su Apuolės pilies gynėjais. Pasidrąsinę švedai iš naujo puolė pilį, tačiau kuršiai atsiuntė pasiuntinius ir pareiškė esą nugalėti. Jie turėjo sumokėti didelę išpirką auksu, sidabru ir ginklais, be to, duoti 30 vyrų įkaitais ir įsipareigoti, kaip ir pirma, mokėti duoklę bei klausyti švedų karaliaus.

Jauni švedų kariai iš karto nenorėjo sutikti su šiuo pasiūlymu. Jie norėjo paimti pilį ir jos gynėjus išsivežti į nelaisvę. Tačiau karalius ir jo kunigaikščiai, gavę daug turtų ir 30 įkaitų, sudarė taiką. Po Apuolės įvykių nutrūksta žinios apie šią Lietuvos istorijai reikšmingą vietovę. Pilis ilgainiui visiškai sunyko. Buvusioje kuršių žemėje liko stūksoti tik piliakalnis, menantis aršias kovas.

Pradžią Apuolės piliakalnio archeologiniams kasinėjimams davė 1893 m. Vilniuje vykęs archeologijos kongresas. Yra žinoma, kad švedų archeologas prof. Birgeris Nermanas, pajutęs šios vietovės trauką, kartu su V. Nagevičiumi lankydavosi Apuolėje ir atlikdavo kasinėjimus. Savo veikale „Die Verbindungen zwischen Skandinavien und dem Ostbaltikum in der jungeren Eisenzeit“, 1929 m. išleistame Stokholme, jis abejoja dėl apgultos pilies karių skaičiaus, bet ne faktais apie Ansgaro pasirodymą kuršių žemėje. Apie 1885 m. Petrapilio (dab. Sankt Peterburgo) universitete mokėsi nemažai lietuvių studentų, o profesoriai buvo pradėję domėtis lituanistika. Į universitetą atvykus dirbti prof. E. Volteriui, domėjimasis dar labiau pagyvėjo. E. Volteriui susidomėjus Rimberto kronika, iškilo nemažai klausimų apie tikslią kai kurių pilių buvimo vietą. Paieškos davė rezultatų, kai profesorius perskaitė Simono Daukanto veikalą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Galutinai įvardyta tiksli Rimberto minima pilis Apulia. Tyrinėdami prie Apuolės esantį piliakalnį istorikai ir archeologai nustatė, kad jis turi priešistorinę praeitį, bet yra jau seniai apleistas. Kai kurie istorikai Apuolę laiko senąja kuršių sostine.

Ansgaras gimė 801 m. netoli Amjeno miesto Šiaurės Prancūzijoje. Jo tėvai buvo kilę iš kilmingos prancūzų ir saksų giminės, tarnavo imperatoriui Karoliui Didžiajam. Ansgarui sulaukus penkerių, mirė motina. Tėvas pamaldų jaunikaitį atidavė globoti Corbey benediktinų vienuolyno abatams, Karolio Didžiojo pusbroliams Adalhardui ir Valai, vienuolyno mokykloje šie jam suteikė pagrindinį pasaulietišką išsilavinimą. Vaikystėje Ansgaras tarp draugų buvo gana populiarus, nes „rodydavo mažai stropumo užsiėmimuose, bet daugiausiai žaidimuose ir išdaigose“. Tai parodo, kad Ansgaras vaikystėje nebuvo itin uolus, jis, kaip ir visi vaikai, labiau mėgdavo žaisti nei mokytis. Tačiau šventi sapnai jaunystėje jį pakeitė, paskatino siekti šventumo. Rimbertas minėtos kronikos devintame skyriuje atpasakoja viziją apie įvyksiančią misiją, kurią Ansgaras turės atlikti. Jis atsiduria tarp tikėjimo išpažinėjų, ir jiems pasirodo šviesa. Ją jis atpažino iš ankstesnės rojaus vizijos. Ir vėl išgirdo tą patį balsą, sakantį: „Tavo nuodėmės atleistos.“ Tada Ansgaras paklausė, ką turįs daryti, ir gavo užduotį krikštyti pagonius. Balsas jam sakė: „Eik ir paskelbk tautoms Dievo Žodį.“

Vėliau Ansgaras buvo pripažintas labai talentingu jaunuoliu. 823 m. jis išsiunčiamas į naujai įkurtą vienuolyną Naujojoje Korbėjoje dėstyti teologijos. „Čia jis gauna vienuolyno mokyklos mokytojo ir pamokslininko pareigas, taip pat yra vertinamas kaip magister scolae ir doctor populi, tai titulai, kurie aiškiai parodo jo aukštą dvasinį ir kultūrinį lygį.“

Neilgai Ansgaras džiaugėsi gyvenimu naujajame vienuolyne. Viskas pasikeitė, kai danų karalius Haraldas, kuris buvo pabėgęs iš savo šalies, prisiglaudė pas imperatorių Liudviką Pamaldųjį. Prieglobstis buvo suteiktas su sąlyga, kad Danijos karalius priims krikštą. Pasikeitus politinei padėčiai Danijoje, karalius Haraldas grįžo namo. Naujosios Korbėjos abatas Ansgarui pasiūlė kartu su karaliumi vykti į Daniją, rūpintis jo dvasiniais reikalais ir pradėti vietos pagonių krikščioninimą. Ansgaras, būdamas paklusnus savo abatui, tuoj pat sutiko, nors pagonims, laukiniams nenugalimiems Danijos karžygiams skelbti tikėjimą gal ir buvo per drąsus sumanymas. Nebuvo nė vieno brolio, kuris būtų norėjęs su juo keliauti, nes tenai laukė mirtis. Tik vienintelis kunigas Autbergas iš Pikardijos sutiko vykti kartu. „Kai Danijos karalius Haraldas pasikrikštijo, 826 m. su juo šv. Ansgaras išvyko Danijon skelbti Kristų.“ Kelionė buvo nesėkminga, nes palydovai nesirūpino jaunaisiais misionieriais. Tik iš Kelno arkivyskupo Hadubaldo gavus laivą su dviem kajutėmis jais buvo pasirūpinta. Po sunkios ir varginančios kelionės jie „įsikuria Fryzijoje, kuri yra prie Danijos sienos; čia Ansgaras apie trejus metus darbuojasi kaip ganytojas ir evangelizuotojas.“ Iš pradžių skandinavai jo pastangoms buvo abejingi. Naujasis krikščioniškas tikėjimas šiaurės gyventojams buvo visiškai nepažįstamas. Pirmieji misionieriai iš karaliaus dovanų gavo dvarą ir jame įsteigė mokyklą. Autbergas susirgo ir dėl įvairių nesėkmių turėjo grįžti į Korbėją, ten 829 m. mirė. Tais pačiais metais pas imperatorių Liudviką Pamaldųjį atvyko Švedijos karaliaus Bjorno pasiuntiniai prašyti misionierių, nes „jie nepažįsta krikščionių mokslo. Taip pat jų karalius Bjornas yra palankus priimti į savo šalį krikščionis kunigus.“ Tik tada atsivėrė tikrasis kelias misijoms. 829 m. Ansgaras antrą kartą siunčiamas į Švediją su misijomis, bet jos taip pat nebuvo sėkmingos. Per kelionę jų laivą apiplėšė piratai. Jie pagrobė visą laivu gabentą turtą, taip pat dovanas, plukdomos Švedijos karaliui nuo imperatoriaus Liudviko Pamaldžiojo. Visiškai nuskurdę, likusį kelią į Birką jie sukorė pėsčiomis. Karalius Bjornas juos draugiškai priėmė ir nuoširdžiai globojo leisdamas pradėti misijas. Labiausiai per jas nusipelnė Švedijos karaliaus giminaitis Heigeiras, kuris buvo ištikimas krikščionybės gynėjas. „Heigeiras buvo pirmasis, pastatęs koplyčią ir vėliau pirmą bažnyčią švedų žemėje.“ 831 m. Ansgaras imperatoriui pranešė, kad Švedijoje krikščionybei dirva jau paruošta. Grįžęs į vokiečių žemes, jis buvo paskirtas į naujai sukurtą Hamburgo vyskupiją, tampa vyskupu. „831 m. Ansgaras buvo vyskupo Drogos iš Meco įšventintas vyskupu. Taip pat iš popiežiaus buvo išprašytas patvirtinimas Ansgarui.“

Gavęs paaukštinimą ir pripažinimą, 831 arba 832 m. jis išvyko į Romą, ten popiežius Grigalius IV jam įteikė palijų. „Hamburgo vyskupiją popiežius pakelia į arkivyskupiją, o asmeniškai Ansgarą deleguoja popiežiaus legatu šiaurės kraštams.“ Ansgaras, grįžęs į Hamburgą ir įkūręs naują arkivyskupiją, pradėjo eiti arkivyskupo pareigas. Hamburge jis pastatė katedrą, taip pat įrengė mokyklą ir biblioteką. Iš kitų šalių išpirktus vergus jis leisdavo į mokyklą, kad paruoštų misijoms šiaurėje. Tačiau „po pirmojo didelio pasisekimo Ansgaras turėjo išgyventi didelius sunkumus, ypač po Liudviko Pamaldžiojo mirties ir frankų karalystės padalijimo 843 m., Hamburgo arkivyskupija praranda Torholtą Belgijoje, kuri teikė svarbią materialinę ir dvasinę pagalbą Hamburgo arkivyskupijai. O 845 m. ir pats Hamburgas nuniokojamas vikingų.“ Per antpuolį vikingai sugriovė visa, kas buvo pastatyta. Buvo išžudyta daug žmonių, dalis paimti į nelaisvę. Ansgarui paskutinę akimirką pavyko pabėgti. Brangenybės ir Bažnyčios turtai buvo pagrobti. Arkivyskupas tespėjo išsinešti jam dovanotas Reimso arkivyskupo Ebo, Siksto ir Sinicijaus relikvijas. Jis liko be bažnyčios, sosto ir prieglobsčio. Rimbertas pažymi, kad Ansgaras reagavo taip kaip ir Senajame Testamente Jobas, sakydamas: „Viešpats davė, Viešpats atėmė. Tebūnie Viešpaties vardas garbinamas.“ Tačiau Ansgaras neilgai buvo be sosto, nes 845 m. mirė Brėmeno vyskupas Lianderichas. Karalius sumanė Hamburgo arkivyskupą Ansgarą skirti Brėmeno vyskupu, kad turėtų materialinį aprūpinimą šiaurės misijoms. Knygoje „Gestalten der Kirchengeschichte“ rašoma, kad toks arkivyskupijos perkėlimas buvo teisiškai leidžiamas, bet su tuo nenorėjo sutikti Kelno arkivyskupas, iš kurio arkivyskupijos buvo atimta viena sufraganinė vyskupija. Tačiau „847–848 m. vykusiame Mainco sinode buvo įsteigta Hamburgo ir Brėmeno arkivyskupija, ją patvirtino popiežius Mikalojus I“.

Ansgaras, būdamas penkiasdešimties metų, 852–853 m. dar kartą nukeliavo į Švediją. Tai viena reikšmingiausių jo gyvenimo kelionių į šią šalį, nes tada jis gavo karaliaus Olafo sutikimą christianizuoti švedus. Apie šią kelionę, jos tikslus ir kaip sekėsi Ansgarui susitarti su švedais, sužinome iš minėto šaltinio – Rimberto kronikos. Rimbertas aprašo Ansgaro ir karaliaus Olafo pokalbį dėl krikščionybės įvedimo Švedijoje. Karalius sakė: ,,Aš mielai noriu tavo misija naudotis, bet aš negaliu asmeniškai tau duoti leidimo. Tam reikia šalies dievų pritarimo, kurių sprendimas yra sužinomas burtų traukimu. Šis reikalas lieka neišspręstas, bet man tai rūpi.“ Iš šio sakinio galime suprasti, kad karaliui Olafui buvo brangi krikščionybė ir kad jis buvo jai palankus. Matome ir tai, kad švedai buvo labai dievobaimingi – net spręsdami klausimą, ar priimti krikščionybę, jie turėjo atsižvelgti į savo dievų valią. Toliau Rimberto kronikoje rašoma: ,,Atėjus krikščionybės reikalo sprendimo dienai karalius Olafas sušaukė savo didžiąją „tarybą“, ji nusprendė taip pat, kad dievų nuomonė yra gaunama per orakulus. Taip visi išėjo į lauką ir metė burtus. Paskui burtų metikas pareiškė, kad dievai jokio prieštaravimo krikščionybei neparodė.“ Šitokiu gana keistu būdu Ansgarui buvo leista sukrikščioninti švedus. Tai vienas iš reikšmingiausių Ansgaro nuveiktų darbų. 864 m. pabaigoje jis labai nusilpo ir pajuto artinantis mirtį. Tai jį sukrėtė, jis dar labiau puolė į neviltį, kad negaus kankinio vainiko už kovą prieš pagonis, bet turės kaip sergantis žmogus mirti lovoje. Draugai jo ligą ir ištinkančias nesėkmes mėgino aiškinti kaip kankinystę. Ansgaras nuo ligos mirė 865 m Brėmene.

Marius Dyglys (dešinėje) klausosi dvasios tėvo mons. dr. Stepono Brazdeikio sveikinimo žodžių

„Alkos“ muziejuje Telšiuose Motinos dienos proga buvo atidaryta filatelijos paroda religine tematika. Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos antro filosofijos kurso klierikas Marius Dyglys eksponavo savo kolekciją „Italijos renesanso tapytojo Raffaellio Sanzio (1483-1520) paveikslai pašto ženkluose“. Paroda džiugino lankytojus visą gegužės mėnesį.

Į jos atidarymą buvo susirinkęs gausus būrys žmonių – filatelininkai, studijų draugai, miesto visuomenė, valdžios ir žiniasklaidos atstovai. Jaunąjį filatelininką pasveikinti atvyko Telšių apskrities viršininkas K.Lečkauskas, Lietuvos filatelininkų sąjungos Telšių skyriaus pirmininkas V.Klemanskis, Viešosios bibliotekos vedėja V.Černiauskienė, Žemaičių kultūros draugijos atstovai. Parodos autorių džiugino šilti dvasios tėvo mons. dr. S.Brazdeikio žodžiai, muziejaus kolektyvo ir draugų esperantininkų gėlės. Seminaristai studijų draugą pagerbti atėjo net su gitara ir gėlėmis.

Ši paroda – jau trečioji dvidešimtmečio filatelininko biografijoje. Pašto ženklus Marius pradėjo kolekcionuoti prieš trejus metus. Pirmąją parodą 2002 metais surengė gimtajame mieste – Naujojoje Akmenėje per Žolinės šventę, o antrąją – Telšių K.Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje per Kalėdas.

Labiausiai Marių domina religinės tematikos pašto ženklai. R.Sanzio paveikslai garsūs Madonų atvaizdais. Švč. Mergelė Marija su kūdikiu ant rankų – tai gražiausias simbolis Motinos dienai skirtoje parodoje.

Gausinti savo kolekcijas Mariui ypač padeda draugai užsienyje. O juos surasti padėjo tarptautinės esperanto kalbos mokėjimas, kurią klierikas išmoko dar vidurinėje mokykloje.

M.Dyglys yra Lietuvos filatelininkų sąjungos ir Telšių kolekcininkų klubo narys. Jis svajoja ateityje dalyvauti respublikinėe filatelijos parodose.

Raimonda VINČERAUSKIENĖ

Doc.Laurynas Skūpas,

Kongreso organizacinio
komiteto pirmininkas

Apie Tytuvėnų bažnyčią kongreso dalyviams pasakoja jos klebonas kun. Vytautas Butkus. Dešinėje– rašinio autorius Laurynas Skūpas

Kongreso dalyviai Kretingoje: klier. Marius Dyglys, kun. Evaldas Darulis, Aloyzas Žilys, Aida Čižikaitė ir mons. Lionginas Vaičiulionis Jono PUODŽIŪNO nuotraukos

Kongreso organizacinio komiteto nariai: Laurynas Skūpas, Aida Čižikaitė, Antanas Visockas, mons. Lionginas Vaičiulionis, IKUE pirmininkas Miloslavas Švačekas, Irena Šukienė ir Nijolė Teresė Bielovienė

Šv. Mišios Palangos bažnyčioje. Koncelebracijai vadovauja vokietis kun. Albrechtas Kronenbergas

Grigališkajam giedojimui Kretingoje esperanto kalba vadovavo kun. Albrechtas Kronenbergas (kairėje)

Grupė esperantininkų kongreso dalyvių Kretingoje, prie Lurdo grotos

Kretingos vyrų choras „Žilvinas“ Palangos bažnyčioje giedojo ir esperanto kalba. Kairėje – dirigentas Aloyzas Žilys

„Nugalėk blogį gerumu“ – tokiu šūkiu liepos 3-10 dienomis Kretingoje vyko 57-asis Tarptautinis katalikų esperantininkų kongresas. Tarptautinis katalikų esperantininkų susivienijimas (IKUE - Internacia Katolika Unuigo Esperantista) įkurtas 1910 metais, bet jo žurnalas „Espero Katolika“ (Katalikų viltis) eina jau nuo 1903 metų. Katalikiškojo esperantininkų judėjimo pradininkas - prelatas Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, poetas, pirmojo esperanto kalbos vadovėlio (1890) lietuviams autorius. IKUE yra Katalikų Bažnyčios pasaulietiškoji organizacija su būstine Romoje. Organizacijos tikslas - skelbti Evangelijos tiesas esperanto kalba, vykdant Jėzaus Kristaus įsakymą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (MK 16,15). Esperanto kalba oficialiai įtraukta į Katalikų Bažnyčios liturginių kalbų sąrašą. Vatikano Liturgijos ir sakramentų kongregacija šią teisę suteikė 1990 m. lapkričio 8 d. Esperantišką mišiolą IKUE įteikė Šventajam Tėvui 1997 metais. Ekumeninių susitikimų metu naudojama visiems krikščionims bendra esperantiška religinių apeigų knyga „Adoru“ (Šlovinkime). Į tarptautinę kalbą išversta ir Biblija. Senąjį Testamentą išvertė pats L.Zamenhofas, esperanto kūrėjas.

Popiežius Pijus X 1910 metais laimino pirmąjį IKUE kongresą. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II taip pat remia esperantininkų katalikų judėjimą. Jis nuo 1994 metų šventinius „Urbi et Orbi“ sveikinimus pasako ir esperantiškai. Vatikano radijas tris kartus per savaitę transliuoja esperanto kalba laidas. Popiežiškoji taryba pasauliečių reikalams pripažino IKUE tikinčiųjų tarptautine sąjunga 1992 m. vasario 11 d. IKUE bendradarbiauja su Tarptautine esperantininkų krikščionių lyga (KELI) ir su Pasauline stačiatikių esperantininkų lyga (TOLE).

Tiek istorijos. Bet dabar grįžkime į 57-ąjį IKUE kongresą. Iškilmingas atidarymas vyko Kretingos miesto kultūros namuose dalyvaujant merui Valerijonui Kubiliui, parapijos klebonui pranciškonui kun. Evaldui Daruliui, IKUE valdybos nariams kun. Lajošui Koborui, IKUE pirmininkui Miloslavui Švačekui, generaliniam sekretoriui ir Vatikano radijo žurnalistui Karlui Sarandreai, Lietuvos esperantininkų liuteronų sekcijos vadovui Erikui Laiconui, Lietuvos esperantininkų asociacijos pirmininkui Povilui Jegorovui, IKUE Lietuvos sekcijos dvasios tėvui mons. Lionginui Vaičiulioniui bei dviem šimtams kongreso dalyvių, atvykusių iš dvylikos Europos šalių. Iš jų buvo devyni kunigai. Tai Lietuvos atstovai mons. L.Vaičiulionis, kun. Gvidas Pušinaitis, Bernhardtas Aichkornas ir Albrechtas Kronenbergas iš Vokietijos, Stanislavas Plachta, OFM, Stanislavas Pavlačekas ir Jozefas Zielonka iš Lenkijos, Lajošas Koboras iš Vengrijos ir Duilijas Magnalis iš Italijos.

Kongresą esperantiškai sveikino Kultūros namų moterų choras „Svaja“ ir Palangos šaulių vyrų choras „Žilvinas“ (vadovas A.Žilys). Jie atliko ir esperantininkų katalikų himną, kurį 1905 metais sukūrė prel. A.Dambrauskas. Ir gaidos, ir tekstas buvo dingę ir tik neseniai rasti Vienos esperanto muziejuje. Taigi šis himnas beveik po 100 metų atliktas pirmą kartą. Reikia paminėti, kad kongreso globėjais buvo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir Telšių vyskupas Jonas Boruta. Kongresą sveikino visų šalių - dalyvių atstovai ir daugelis garbės svečių. Buvo perskaityti gauti sveikinimai iš Brazilijos, Japonijos, Lenkijos, Kroatijos, Italijos. Didžiausio dėmesio susilaukė ilgas sveikinimas iš Vatikano, kurį pasiuntė arkivyskupas Stanislavas Rylko, Popiežiškosios tarybos pasauliečių reikalams pirmininkas. Jis, be kita ko, rašė: „Džiaugiuosi, kad jūsų kongresas vyksta Lietuvoje jubiliejiniais šv.Kazimiero metais... Drąsinu jūsų kongreso darbus ir visą IKUE veiklą. Siunčiu visiems kongreso dalyviams ganytojišką palaiminimą”.

Arkivyskupas S.Tamkevičius savo nuoširdžiame sveikinime rašė: „Labai maloniai nudžiugino žinia, kad Lietuvoje vyks tarptautinis esperantininkų katalikų kongresas... Esperanto kalba yra priemonė, leidžianti žmonėms dalytis broliškumu ir pagarba tarp žmonių ir tautų..., todėl reikia sveikinti visus, kurie šia priemone naudojasi, ardydami „Berlyno sienas“ ne tik tarp skirtingai kalbančių, bet ir tarp skirtingai mąstančių žmonių. Linkiu esperantininkams tiek pamilta esperanto kalba, tiek puoselėjama krikščioniška artimo meile tiesti tiltus tarp žmonių ir tautų. Telaimina Dievas jūsų kongresą Lietuvoje“.

IKUE kongreso programoje buvo gausu įvairių renginių. Darbo diena prasidėdavo rožiniu prie Lurdo gortos. Vyko esperanto kalbos tobulinimosi kursai, posėdžiai, susipažinimo, lietuvių tautinės muzikos ir tarptautiniai vakarai, daug chorinės religinės muzikos koncertų, aplankyta Palanga, Žemaičių Kalvarija, Šiluva, Tytuvėnai, Kryžių kalnas, Mosėdis, Orvidų sodyba, išklausyta nemaža paskaitų: apie palaimintąjį J.Matulaitį (doc.L.Skūpas), apie IKUE istoriją (K.Sarandrea) ir kt., atidaryta Telšių seminaristo M.Dyglio filatelijos paroda „Italijos Renesanso tapytojo R.Sanzio (1483-1520) paveikslai pašto ženkluose“. Pagrindinis ir bene svarbiausias R.Sanzio tapybos darbų motyvas - Marija su kūdikiu ant rankų. Delegacijų vadovus priėmė miesto meras. Visi kongreso dalyviai stebėjo Kretingos rajono šventės dalyvių pasirodymus liepos 6 dieną, o čekų jaunimo grupė šoko kartu su kretingiškiais. Svarbiausia programoje — kasdienės šv.Mišios (Kretingoje, Palangoje, Kalnalyje, Šiluvoje), kurias aukojo Lenkijos, Vengrijos, Lietuvos kunigai esperantininkai. Minėtų bažnyčių chorai giedojo esperantiškai. Visi dalyviai išmoko „Marija, Marija“, „Pulkim ant kelių“ (į esperanto kalbą išvertė Petras Celiauskas).

Šiluvoje po šv.Mišių gražia esperanto kalba visus pasveikino vyskupas Jonas Ivanauskas. Žemaičių Kalvarijoje liepos 5-oji buvo paskelbta esperantininkų ir žemdirbių diena. Vyskupas J.Boruta sveikino esperantininkus, o lenkų kunigas Jozefas Zielionka pasakė esperantiškai pamokslą. Po šv.Mišių visi kongreso dalyviai kartu su lietuviais maldininkais ėjo Kryžiaus kelią. Liepos 7 dieną aukotos šv.Mišios buvo skirtos Palaimintajam J. Matulaičiui, esperantininkų globėjui, atminti.

Labai nuoširdžiai visus priėmė Kryžių kalno papėdėje įsikūręs pranciškonų vienuolynas. Kongreso darbo diena baigdavosi naktine adoracija Šv.Antano religijos studijų instituto koplyčioje. 57-asis IKUE kongresas - tai visų kretingiškių šventė. Prieš kongresą miesto gyventojai lankė esperanto kalbos kursus. Oficialūs asmenys kongresą sveikino esperantiškai, o dvylikos šalių esperantininkai katalikai susipažino su krašto kultūra, istorija, piligriminėmis vietomis ir liko sužavėti. Ne veltui, baigiant kongreso darbą, Belgijos atstovė B.Poterucka pasakė: „Ne jums reikia Europos, bet Europai reikia jūsų“.

Kongresas pasibaigė. Dalyviai grįžo į savo namus, bet dar ilgai apie jį kalbės Vatikano radijas, rašys tiek esperantiškoji, tiek nacionalinė spauda. Ačiū Kretingos miesto merui Valerijonui Kubiliui, parapijos klebonui kun. Evaldui Daruliui, Kretingos kultūros namų direktorei Konstancijai Macienei, VšĮ „Kretingos maistas“ už visokeriopą pagalbą ir savitarpio supratimą.

Iki naujų susitikimų! Dio benu! Laimink, Dieve!

© 2004 "XXI amžius"

La 22-an de februaro en litova urbo Telšiai gastis sinjoro Tang Jun kaj sinjoro Zhen Haitao de Ĉinia popola respublika ambasado en Litovio. Ili inaǔguris ĉinan foto ekspozicion „Harmonia Ĉinio: Celoj kaj revoj“ en urbsalono. Ili vizitis ĵemajtan – japanan – ĉinan domon - muzeon, kiu apartenas al sinjoro, juvelisto Alfredas Jonušas. Kiam mi trarigardis miajn malnovajn leterojn, inter ili trovis unun artikolon de mia korespondamiko Johannes Jankowski el Dortmund (Germanio). Li estas ŝatanto multe vojaĝi, pasigis en Ĉinio multe da tempo kaj skribis siajn impresojn en revuo „Litova stelo“ (2005 j. Nr. 2. P. 15 – 17.), kiujn mi proponas al via atento.

En la lando “Mezo de l' mondo” Kiam antaǔ jaro mi diris al konataj vojaĝemuloj, ke ankaǔ mi intencas viziti Ĉinion, ili respondis, ke mi malfruis 30 jarojn, ĉar vere la malnova Ĉinio ne plu ekzistas. Tamen mi ne perdis intereson viziti tiun mondmezan ŝtaton, kiun dum pasintaj jaroj germanaj kaj okcidenteǔropaj kapitalistoj eǔforie laǔdas, ĉar tie oni facile povas akiri grandajn profitojn, kiujn saĝaj homoj ne devas preterlasi. En televidraporto unu manaĝero eĉ diris pri Ĉinio, ke "li ĉiutage preĝas por ke la komunistoj restu regantaj Ĉinion". Tiel feliĉigis lin dio de profito! Dum kelkaj monatoj mi manĝis ĉiutage unu bulkon malpli kaj akumulis la bezonan monon, elektis favoran sezonon kaj je 20 % reduktitajn prezojn, kaj en novembro 2004 mi kun 12 aliaj kunvojaĝantoj post 12-hora flugo surteriĝis en Pekino. En Pekino estis la sepa frumatene kaj ĉiĉerono per aǔtobuso venigis nin al imperiestra Somera Palaco. Tie estis iomete da neĝo. Sekvis vizitoj al la Tiananmen-placo, la plej granda placo en la mondo, kaj poste al la Malpermesita Urbo. En tiu imperiestra palaco estis 9900 salonoj kaj ĉambroj, priservis 9000 servistoj, kaj ĝi estis malpermesita por simplaj homoj. Ankoraǔ ni vizitis Ĉielan Templon. La duan tagon estis vizito al la Granda Muro kaj Tomboj de la Ming-imperiestroj. Ambaǔ vidindaĵoj estas 60 – 80 km for de Pekino kaj okupas vastajn terenojn. Konstruado de la Granda Muro komenciĝis jam 656 jaroj antaǔ Kristo. La unua ĉina imperiestro (220 a. K) laborigis 800 000 homojn. Kiam la murego estis finita, ĝi estis 10 000 km longa, 6 – 7 km larĝa kaj 7 - 16 m alta. Unua impreso pri Pekino ĉe mi estis tia, ke homoj kaj vivo apenaǔ diferencas de tiu en okcidenteǔropaj urboj, escepte, ke en Pekino estas multe pli altaj domoj. La trafiko estas same vigla kaj intensa kiel ĉe ni. Laǔ informo de ĉiĉerono ĉiutage nombro de aǔtomobiloj kreskas je mil en tiu 13-milionhoma urbego. Vidi kvin urbojn dum du semajnoj kaj en tiel granda lando kiel Ĉinio, memorigas al mi Usonajn aǔ japanajn turistojn, kiuj traveturas "Eǔropon en 5 tagoj" kaj nur post reveno hejmen rivelante fotobendojn ili ekscias, kiujn ŝtatojn kaj urbojn ili vizitis. Post tagoj en Pekino ni flugis al Xi'an, urbo kiu dum mil jaroj (ĝis 900 p. K.) estis ĉefurbo de Ĉinio. Tie komenciĝis la Silkovojo kondukinta ĝis Eǔropo. Nuntempe Xi'an estas fama pro antikva arbaro de 2300 steleoj. Krome la urbo altiras turistojn rigardi elfositan terakotanarmeon, kiun kamparanoj malkovris en 1974. La unua ĉina imperiestro Ŝihuangdi (221 - 206 a. K.) devigis 700 000 laboristojn konstrui subteran palacon por sia postmorta vivo kaj 6000 terakotajn soldatojn de normala grando kaj ĉiu kun individuaj trajtoj de vizaĝo. La imperiestra tombo ankoraǔ ne estas elfosita kaj nur ĉ. 1000 soldatoj estas elfositaj kaj eksponataj. Sekvis flugo al Guilin, urbo en suda Ĉinio, tre ŝatata de turistoj pro eksterordinara pejzaĝo kun konusformaj montoj kaj plaĉa Lirivero, kie ŝipoj invitas al 3-4-hora veturado. En Guilin estas fama kaj viztinda stalaktita kaverno. En la ĉirkaǔaĵo de la urbo ni vizitis ankaǔ vilaĝojn kaj domojn de kamparanoj. En ĉiu urbo nin akompanis alia cicerono kaj mi ĉiam demandis pri salajroj. Laǔ iliaj informoj meza monata salajro estas: en Pekino - 2000 juanoj, en Guilin - 1500 juanoj, en Ŝanhajo - 2500 juanoj. Minimumaj salajroj en ŝtataj entreprenoj kaj oficejoj estas 800 juanoj, sed en privataj entreprenoj ofte nur 400 juanoj; la kamparanoj ricevas eĉ mapli. (10 juanoj egalas al 1 eǔro) Oficistoj kaj laboristoj de ŝtataj fabrikoj, atinginte certan aĝon, ricevas pensiojn. Tamen kamparanoj (800 milionoj el 1300 milionoj da ĉinoj) pensiojn ne ricevas. Urbanoj rajtas naski nur unu infanon en familio, en kamparaj regionoj estas permesataj du infanoj. Tamen la loĝantaro de Ĉinio ĉiujare plimulfiĝas je 9 milionoj. Lasta granda urbo, kiun ni vizitis, estis Ŝanhajo. De tie ni veturis al "malgranda" urbo Suzhou kun nur 1,4 milionoj da loĝantoj. Ĝi estas 70 km norde da Ŝanhajo. Laǔdire tie antaǔ 800 jaroj estis Marko Polo, kiu portis al eǔropanoj unuajn informojn pri Ĉinio. La "urbeton" trafluas multaj kanaloj, tiel ĝi estas nomata Venecio de la Oriento, krome la urbo estas fama pro belaj ĝardenoj. Ŝanhajo havas 17 milionojn da loĝantoj, el kiuj 2 milionoj estas migrantoj (tiel oni nomas alvenintojn el foraj provincoj sen loĝejoj). Pri tiu urbo oni diras: se vi revenos post 6 monatoj, vi ĉi tie trovos tute alian urbon! Verdire ĉie oni vidas domegojn, pontojn kaj altajn stratojn en konstruo. La ĉiĉerono fiere diris, ke en Ĉinio la meza vivodaǔro estas la plej longa en tiu ĉi urbo kaj por virinoj estas 85 jaroj. Antaǔ 10 jaroj en Ŝanhajo estis 200 domoj pli altaj ol 20-etaĝaj; nun tie estas 2500 tiaj domegoj kaj ilia nombro ĉiujare pliiĝas je 200. La plej alta konstruaĵo atingas 420 metrojn. Jam antaǔ 150 jaroj Ŝanhajo estis fifama pro malvirtoj kaj senindulga ekspluato de laboristoj. Tiutempe iu misiisto diris: "Se Dio toleras tian urbon, Li devas pardonpeti pro Sodomo kaj Gomoro." Dum la jaroj 1860-1942 Ŝanhajo estis regata de britaj, Usonaj, francaj kaj japanaj komercistoj kaj estis urbo, kie ĉiu povis ekloĝi sen vizo aǔ permeso. Antaǔ reflugo ni uzis la Maglev (magneta fervojo) por atingi flughavenon de Pudong. Tiu Maglev estis evoluita en Germanio, sed tie ne estis realigita pro tro altaj kostoj. Por 33 km da veturo oni devas pagi 50 juanojn kaj la veturo daǔras 7 minutojn. Dum duonminuto la trajno atingas rapidecon 431 km en horo. * * * Post morto de Maǔ Zedong (en 1979) la regpotenco en Ĉinio transiris al teknokratoj, kiuj provas imiti sukcesojn de Singapuro, Japanio kaj Tajvano. Estis vokitaj kapitalinvestoj el eksterlandoj kaj en 2003 ili atingis 53 duilionojn (53.10 12) da USD kaj devizorezervoj de Ĉinio atingis 400 duilionojn da USD. En nuntempa Ĉinio estas produktataj 75 % da ĉiuj ludiloj, ĉiu dua fotilo, ĉiu tria portebla telefono, ĉiu kvara lavmaŝino kaj 50 % da eksportataj vestaĵoj. Ravitaj ekonomiistoj el Usono kaj Eǔropo diris: "Neniam dum tiel mallonga tempo (1995-2004) tiom multe da homoj povis plibonigi siajn vivkondiĉojn kiel en nuna Ĉinio". Sed ĝis nun la plibonigon eksentis nur 500 milionoj el 1300 milionoj da ĉinoj. Okcent milionoj en foraj provincoj estas ankoraǔ ekskludataj de la progreso. La grandajn domegojn en urboj konstruas migrantaj laboristoj, kiuj ofte estas mizere pagataj per minimuma salajro kaj promeso, ke ili ricevos kroman monon, kiam la konstruaĵoj kaj loĝejoj estos venditaj. Depost 1995 novaj loĝejoj estas vendataj laǔ merkata prezo: por 1 kvadratmetro oni devas pagi 6000-10000 juanojn. Tio signifas, ke loĝejo de 40 m2 kostas ĝis 200 monataj salajroj de laboristo. La komunista partio de Ĉinio havas 68 milionojn da membroj. Laǔ tio, kion mi aǔdis, la direktivo de ĝia supera gvidantaro estas: "Pli bone, ke en urbo estas kelkaj riĉuloj kaj multaj malriĉuloj, ol ke en ĝi vivas nur malriĉuloj". Germana kapitalisto diris, ke ne nur pro malaltaj salajroj ili investas en Ĉinio, sed ankaǔ pro laboremo kaj adaptiĝemo de ĉinoj. La salajroj en kelkaj Eǔropaj ŝtatoj estas malpli altaj, ekzemple en Ŝanhajo 1 laborhoro kostas 2 eǔrojn, en Rumanio nur 1 eǔron, en Germanio 28 eǔrojn. La laboremo de ĉinoj ŝtelas laboron de Eǔropaj kaj Usonaj laboristoj. Mi legis, ke ĉinoj devas pagi ankaǔ por infanoj, kiuj vizitas elementajn lernejojn. Komunistoj, al kiuj mi tion rakontis, ne volis kredi. En Ĉinio ĉiujare 325 000 inĝenieroj finas studojn en superaj lernejoj (en Germanio - 40 000). La ĉina registaro intencas konstrui 1000 novajn altlernejojn, el kiuj 10 estos superaj elituniversitatoj. Nun ankaǔ ĉinoj rajtas viziti aliajn ŝtatojn en grupoj. Al Ĉinio en 2003 venis 20 milionoj da vizitantoj el aliaj landoj, ekskluzive Tajvanon, kies loĝantoj ne bezonas vizojn por veni en Ĉinion (ankaǔ ĉinoj povas senvize viziti Tajvanon). Laǔ la planoj de kompartio, Tajvano ĝis la jaro 2020 devas reveni al Ĉinio. Kelkaj prezoj jam estas samaltaj kiel en Germanio, ekzemple enirbileto en muzeojn aǔ vizitindaĵoj. Por vizito de la Granda Muro oni devas pagi 2-8 eǔrojn; tie mi trinkis tason da kafo kaj pagis 2,50 eǔrojn. En Ŝanhajo tranokto en malmultekosta hotelo kostas 300 juanojn (30 eǔrojn). Johannes Jankowski (Germanio). El „Litova Stelo“. 2005 j. Nr. 5. P. 15 – 17.

           Sur alta kruta monto aperis mirinda lumigilo. Ĝi brilIs, kiel stelo, ĉirkaǔlumigita per hela rondo, el oraj literoj. Ĝin ekvidinte homoj iris al la monto, miris je lumigilo, sed nepovante surgrimpi la monton, ne povis  ankaǔ tralegi la orajn literojn.

Fine troviĝis junulo, kiu tralegis al la kolektiĝinta homamaso: „Feliĉo de  la  homoj“.

Famo pri tio disvastiĝis en la tuta ĉirkaǔaĵo: ĉie sole nur pri tio oni parolis. Sed neniu povis bone kompreni, kaj al aliaj klarigi, kion signifas tiuj vortoj. Dum tutaj tagoj kaj noktoj homamasoj deĵoris apud la monto, unuj forirante, aliaj alvenante, kaj atendis novan, ankoraǔ pli grandan miraklon, aǔ klarigon de la malnova...

Kaj la lumigilo ne nur ne estingiĝis, sed ĉiam pli lumis kaj la oraj literoj ĉiam pli brilis...      

Kaj unu nokton venis al tiuj homoj griza maljunulo, kaj demandis ilin:

-         Por kio vi tien ĉi kolektiĝis kaj kion vi atendas?

La amaso respondis:

Jen, sur la monto aperis lumigilo kun mirinda surskribo, kiun ni ne komprenas.

- Mi al vi klarigos, — respondis la maljunulo: — tiu ĉi lumigilo estas ja via feliĉo; tiu, kiu surgrimpos la monton kaj ektuŝos lumigilon, li ĉiujn homojn faros feliĉaj...

Ekĝojis la amaso kaj ekmoviĝis kiel maro. Kvankam la monto estis alta kaj kruta, tamen plenegaj je ĝojo homaj okuloj rigardis ĝian pinton, kiel sunon, kaj multaj jam sin preparis por grimpi.

- Haltu, mi ankoraǔ ne finis! Ne tiel estas faĉile, kiel vi opinias, atingi la pinton de la monto; tiujn, kiuj grimpos, de ĉiuflanke timigos abomenegaj fantomoj, krios kaj ĝembojos per diversaj voĉoj, vokos ilin returnen. Kaj tiuj, kiuj ektimos, sin returninte ekrigardos malsupren, aǔ pro nesingardemo deglitos iliaj piedoj, momente aliiĝos je ŝtonoj. Kaj eĉ tiuj, kiuj surgrimpos poste la monton kaj ektutos la mirindan lumigilon, tuj aliiĝos je ŝtonoj kaj nur per sia morto faros aliajn feliĉaj...

Tiel dirinte, la maljunulo malaperis.

Ekmalĝojis la amaso, aǔdinte tiujn liajn vortojn; ekspiris la tuta amaso kiel unu homo, kaj malalten ekklinis siajn kapojn. En iliaj okuloj estis jam ne ĝojo, sed disreviĝo; nun ili ne proksimiĝis al la monto, sed komencis de ĝi malproksimiĝi... Neniu volis oferi sian vivon. Kaj ne nur sian vivon ne volis oferi, ankau aliajn de tio admonadis. Gepatroj bedauris siajn infanojn, junulinoj siajn junulojn, junuloj siajn amatinojn, fratinoj fratojn: unuj gardis la aliajn, tremis unu pri la alia.

Tamen troviĝis kuraĝuloj. Ne multe da tiaj estis, sed ilia nombro ĉiam kreskis.

Gefiloj kaŝe de ĉiuj forkuradis el gepatraj domoj, tre malofte benataj de ili; enamiĝintaj gejunuloj disiĝadis, unuj riproĉante la aliajn, kaj nur malofte iuj iris kun forte kunplektitaj manoj... Kaj iris tiuj ĉi ĉiuj kuraguloj al la monto por oferi sian vivon por feliĉo de la homoj, forgesante sin mem, siajn amatojn...

Malfacila estis ilia vojo. La monto estis tiel kruta kaj glita, ke sufiĉs la plej malgranda nesingardemo, kaj la malfeliĉuloj glitis malsupren kaj aliiĝis je ŝtonoj. Kaj diversaj fantomoj, kvazaǔ spiritoj de infero flugadis ĉirkaǔe, kiel teruraj neekzistantaj bestoj timigadis de ĉiuflanke, ĝembojis kiel lupoj, siblis kiel serpentoj, bojis kiel hundoj. Pro diversaj voĉoj kaj teruraĵoj al la kuraĝuloj fariĝadis kapturniĝo, suferis la korpo, kaj malfortiĝinte ili faladis malsupren, aliiĝante je ŝtonoj.

Sed anstataǔante la pereintojn iris novaj amasoj da kuraĝuloj kaj grimpis sur la monto. La tutan montbazon ĉirkaǔis alta ŝtona muro: tio ja estis kadavroj de la pereintoj.

La loĝantaro nun malproksimiĝis de tiu monto, kiel de la plej terura malsano kaj pesto. Kaj tiuj, al kiuj tie pereis karaj homoj, — al gepatroj infanoj, al junulinoj junuloj, al junuloj iliai amatinoj, forŝirante la harojn de siaj kapoj kaj verŝante la larmojn, malbenis tiun lumigilon, dronante en malfeliĉegoj... La monto fariĝis la plej terura loko de malfeliĉoj kaj malbenoj.

Tamen tio ne detenis la novajn amasojn da kuraĝuloj de la oferoj kaj sindediĉoj. La spiritoj de la pereintaj kolegoj naskis en iliaj koroj neprirakonteblan mirindan eblecon: ili necedante iris al la monto unu post la alia.

El la homaj kadavroj, aliiĝintaj je ŝtonoj, ĉirkaǔ la malnova monto fariĝis alia monto, kies pinto ĉiufoje pli kaj pli proksimiĝis al la lumigilo. Al la pli lastaj amasoj da kuraĝuloj ĉiam estis pli facile supreniri...

Kvankam jam pli ol unu jaro da oferoj kaj sindediĉoj pasis, kaj tamen ankoraǔ nek unu el la suprenirantoj alproksimiĝis al la monta pinto, ektuŝis la mirindan lumigilon. La loĝantaro de la ĉirkaǔaĵo nomis ilin jen revuloj kaj frenezuloj, jen ploris ilin bedaǔrante; multe ankoraǔ estis da tiaj, kiuj je ili nur ridis, mokis kaj ĝojis, ke ili pereas.

Sed, jen, unu belan printempan tagon sennombra amaso da kura­ĝuloj — gejunuloj, infanoj kaj maturaj viroj, palaj kaj lacaj — denove alproksimiĝis al la monto. En la okuloj de ili ĉiuj lumis espero kaj kuraĝo, amo kaj sindediĉo. Ekkriegis ĉiuj per potenca voĉo kaj, kiel ondoj de ckmoviĝinta maro, sin ĵetis al la monto, de ĉiuflanke timigitaj kaj persekutataj de fantomoj, ili grimpis kaj grimpis trans la ŝtonaro supren, surkovrante la tutan vojon per novaj kadavroj de siaj pereintaj kolegoj. Ju pli supren ili grimpis, des pli maldensa fariĝis ilia nombro. Jen jam nur iomete da ili restis. Sed ili jam tre, tre proksime estis de la pinto. Aǔdis ili jam nek kriegon de fantomoj, nek vidis iliajn terurajn vizaĝojn; iliaj brilantaj okuloj estis streĉitaj al la lumigilo, kaj de ĝi ili ne povis jam sin detiri, tio ja estis fino de ilia malfacila vojo, tie ja feliĉo de la homoj staris antaǔ iliaj okuloj...

Ankoraǔ du, tri kolegoj falis kaj la restintaj atingis la pinton... Ekkriis ili per la ĝojega potenca voĉo de la venko, kaj ĉiuj, kiel unu ekkaptis per siaj manoj la lumigilon. Ĉiuj unumomente aliiĝis je ŝtonoj...

Kaj fariĝis miraklo! Ĉiuj fantomoj malaperis, kaj la ektuŝita lumigilo dispeciĝis je sennombra multego da lumigiletoj, kaj, kiel falantaj steloj da la ĉielo, deiĝis de la monto malsupren eklumigante la tutan ĉirkaǔaĵon. La homoj de tiu ĉirkaǔaĵo subite eksentis en siaj kampoj, domoj kaj loĝejoj agrablan lumon, en siaj koroj kaj kapoj neprirakonteblan kvietecon. Momente dispeciĝis katenoj de la mallibereco, malaperis inter la homoj mnlamo kaj diversaj ofendoj kaj maljusteco; ĉiuj sin eksentis estantaj egalaj kaj feliĉaj, ĉiuj estimis la proksimulon kaj liajn rajtojn.

Aperis fcliĉo inter la homoj...

Ekvidinte sin kaj aliajn tiel aliiĝintajn, la homoj divenis ankaǔ la kaǔzon de la ŝanĝo. Rememoris ili la mirindan lumigilon, kaj ĉiuj, kiel unu, kuris al la malbenita monto por ekrigardi. Sed kolektiĝintaj homamasoj jam ne trovis la lumigilon. Eĉ la malnova monto jam ne estis videbla: ĝi tuta estis, de la malsupro ĝis la pinto mem ĉirkaǔita per ŝtonaro.

Ĉion komprenis nun la homoj kaj kun respekto humile ekklinis siajn kapojn teren; tio ja estis la kadavroj de iliaj savintoj, kiuj, mem mortante, alportis al ili la feliĉon...

Kaj de tiu tago la antaǔe malbenita monto estis nomita loko de gloro kaj feliĉo; de tiu tago ĝi fariĝis historia monumento de la vivo de la homoj. Nun la loĝantaro ne nur de ĝi ne kuris, kiel de malsano kaj pesto, sed kun respekto kaj amo humile klinis teren siajn kapojn, rememorante la pereintajn savintom de la lando.

Esperantigis V. Bartusevičius.

Mallonga skizo de litova katolika

Esperanto-movado

Kristo ja diris: Jen mia ordono -

Kiel mi agis, vi tiel agadu,

Unu alian korege amadu,

Ĉar la malamo venas de malbono...

A. Dambrauskas (A. Jakštas)

La historio de la internacia katolika movado estas preskaǔ samaĝa kiel la lingvo mem. Unu el pioniroj de tiu movado estis litova pastro Aleksandras Dambrauskas (1860 - 1938), kiu ankoraǔ studante en Sankt-Peterburga akademio eksciis pri la apero de Esperanto. Laǔ onidiroj estis li, kiu la unua skribis poŝtkarton al L. Zamenhof en Esperanto. A. Dambrauskas en 1890 verkis la unuan lernolibron de internacia lingvo por litovoj. En 1893 li jam komencis verki originalajn poemojn en Esperanto, pre­cipe pri religiaj temoj. Samtempe A. Dambrauskas komencis la publikan animzorgadon inter esperantistoj. La 26an de decembro 1896 en Smolensk li Ce­lebris latine la unuan Sanktan Meson por esperantistaro, sed la homilio kaj kantoj estis en internacia lingvo. En la diservo partoprenis L. Zamenhof. A. Dambrauskas postlasis por ni malgrandan kantareton de ekleziaj kantoj. Esperantigi ilin helpis L. Zamen­hof mem. En 1893 okaze de la 50-jara episkopeca jubileo de Lia Sankteco la papo Leono XIII aperis longa E-poemo de A. Dambrauskas "Estu, estu".

En 1903 komencis sian ekziston la revuo "Espero Katolika", kiu ĝis nun, dum 100 jaroj, proklamas la ideojn de frateco lau evangelia spirito. Sur la unua paĝo de la menciita revuo (n-ro 1, oktobro 1903) estis publikigita poemo de A. Dambrauskas "Al Lia Plej Sankta Moŝto Papo Pio X". En 1905 pastro, poeto, sciencisto kaj tradukisto A. Dambrauskas partoprenis en la unua tutmonda Esperanto-kongreso en Bulonjo-sur-Maro. Ĝin ĉeestis multaj pastroj kaj la epizodojn de tiu-ĉi kongreso beletre priskribas itala verkisto Vitaliano Lamberti en sia libro "Una voce per il mondo" (litova traduko el itala, 2002). En paĝo 327 de litova versio ni legas:

- Ĉi tie estas multaj pastroj, - klarigas Michaux. Jen ili... ĉiuj kune. Pastro Dambrauskas, pastro Rousseau... Vidu, kiel ili babilas kun tiuj du... Maldekstre estas abato Peltier kaj tiu alia - la altranga sacerdoto el Romo Luigi Giambene. Ili ridetas. Amiko, tio jam estas bona signo..."

En 1906 la papo Pio la X akceptis pastron Luigi Giambene, kiu donacis al la papo la unuan jarkolekton de "Espero Katolika". Rigardo de la papo, laǔ rememoroj de L. Giambene, falis sur la poemon de A. Dambrauskas. Pio la X provis legi, ridetis kaj poste diris: "Mi ne povas legi, sed mi bone komprenas". En tiu kolekto de la revuo estis publikigita ankaǔ alia poemo de A. Dambrauskas "Dio". La aǔdienco de Pio la X al L.Giambene rezultigis la unuan papan benon al "Espero Katolika" kaj al tuta esperantistaro.

En 1910 fondiĝis la Internacia Katolika Unuigo Esperantista (IKUE). A. Dambraus­kas energie subtenis ĝin kaj klopodis anigi al ĝi litovajn esperantistojn. Tamen pro ekzistantaj tiamaj politikaj kaǔzoj tio ne eblis. En 1910 sub iniciato de A. Dambrauskas estis fondita Kovna Esperantista Societo. En 1919 ĝia aktiveco plivigliĝis, ĉar Litovio tiam jam estis sendependa ŝtato, kaj tiu ĉi societo transformiĝis en Litovan Esperanto-Asocion. La l0an de septembro 1920 pastro A. Dambrauskas fondis litovan sekcion de IKUE, kies anoj renkontiĝadis unufoje semajne komence en loĝejo de aktivulo P. Medemas, poste ĉe la pastro A. Dambrauskas. Pri tio detale skribas P. Enskaitis en sia artikolo "Kaunas sub la verda flago" (LS, 1938, n-ro 3, pg. 10). Pastro A. Dambrauskas propagandis Esperanton inter sacerdotoj kaj seminariistoj de Kaunas. Bedaǔrinde niaj scioj pri tiu agado estas ege mizeraj.

Alia entuziasmulo de Esperanto estis la beata arkiepiskopo (1987) Jurgis Matulaitis (1871-1927). Neniu povas atesti, ke li scipovis la internacian lingvon, tamen li ege subtenis la movadon kaj en ĝi vidis grandan estontecon. En 1926 en pollingva katolika gazeto "Gazeta Koscielna" (n-ro 33) la beatulo publikigis ampleksan artikolon sub titolo "Esperanto en servo al la Eklezio". En ĝi interalie ni legas jenon: "Estas ĝenerate konata, ke inter provoj de la internacia lingvo - Esperanto plenumis plej bone sian rolon kaj nun ĝi estas ĉie konata. (...) Plej efike uzadas ĝin komunistoj, socialistoj, senkreduloj, liberpensuloj, masonoj, judoj kaj sektantoj. (...) Teroristoj uzadas Esperanton efike al siaj celoj, kaj la katolikoj plej ofte atendas, kvazaǔ ili timus malpuriĝi per Esperanto. (...) Tamen estus malprudente ne uzi la lingvon pro tio, ke verkis ĝin judo. Al ni pleje gravas,' (...) ke Esperanto povas alporti profiton al la katolikismo".

Ni ne scias, ĉu tiu artikolo estis legata en Litovio aǔ ne, sed ne diskutinda fakto, ke nia beata J. Matulaitis, perfekte scianta latinan lingvon, estis por disvastigo de Esperanto en katolika medio.

Dum soveta regperiodo la ateisma agado enradikiĝis kaj atingis sian kulminon. Tiam eĉ ne rajtis paroli pri esperantistoj-katolikoj. La esperantista movado mem entute ne estis tolerata kaj ofte persekutata. Tamen en tiuj nigraj jaroj kelkaj esperantistoj-katolikoj kaŝe penis apostoli, agi, rilati kun ĉeĥaj, polaj, hungaraj gefratoj en Kristo. Oni devas mencii la poetinon kaj tradukistinon A. Judickiene (1934-1991), samideanon J. Tamosiūnas kaj precipe pastron V. Rudzinskas, kiuj dank' al kontribuo de poloj kaj ĉeĥoj kun ega risko disvastigadis religiajn librojn en Esperanto, la revuon "Espero Katolika" k.a. Tre koraj renkontiĝoj de litovaj esperantistoj-katolikoj B. Aukštikalnienė kaj L. Skūpas okazis dum jubilea UEA kongreso en Varsovio. Donace ricevitaj rozarioj, materialoj pri 600-jara jubileo de Bapto de Litovio, grandformata Krucifikso donacita de belga frato, estis subĉemize transportitaj en Litovion. Similaj faktoj multas.

Nur litovaj pastroj, kiuj loĝis eksterlande, agis libere. En Brazilo la pastro saleziano P. Urbaitis preskaǔ ĝis sia morto en 1993 gvidis kursojn en litova paroĥo de Vila Zelina en San-Paulo, estis redaktoro de E-gazeto "Brazila Katoliko". Alia pastro saleziano P.Gavėnas (1918-2002) komence en Italio, poste en Brazilo aktivis por Esperanto, verkis libreton "Sankta Kazimiro".

En 1994 estis restarigita litova sekcio de IKUE. Ĝin gvidis samideano Vl. Viršila. La sekcianoj organizis katolikajn renkontiĝojn en Šiluva, Kretinga, Panevežys, partoprenis en la internaciaj IKUE aranĝoj. Tamen la movado pro subjektivaj kaǔzoj iom post iom komencis stagnadi. Same ege mankis pastroj-esperantistoj, la junularo preskaǔ ne aktivis. Sed dank' al iniciatoj de litovaj luteranoj en 1995 en Kaunas okazis la 11a ekumena kongreso de esperantistoj. En la jaro 2000 litova sekcio de IKUE denove renaskiĝis. Ĝiaj gvidantoj estas pastro L.Vaičiulionis kaj doc. L. Skūpas. La anoj de la sekcio legas revuojn "Espero Katolika" kaj "Dio benu", partoprenas en la internaciaj kaj naciaj aranĝoj, esperantigas litovajn religiajn kantojn, aǔskultas E-elsendojn el Vatikano, popularigas la internacian lingvon inter pastroj, organizas celebradon de Sankta Meso en Esperanto dum BEToj aǔ aliaj tradiciaj aranĝoj, spektas religiajn videofilmojn. Multaj ne IKUE-anoj ankau partoprenas en la menciitaj aranĝoj. Jam estas kelkaj pastroj-entuziasmuloj de Esperanto: S. Keras, G. Pušinaitis, P. Sabaliauskas, T. Skrudupis, K. Balsys. Aktivas la seminariisto el Telšiai M. Dyglys.

La plej grava tasko nuntempe estas bone organizi la 57an IKUE-kongreson en Kre­tinga, okazonta la 3-10an de julio 2004. En la kongreso partoprenos multaj gefratoj el diversaj landoj, kiuj ne nur kunsidos kaj preĝos, sed ankaǔ vizitos litovajn pilgrimlokojn Šiluva, Tytuvėnai, Monteto de Krucoj, Palanga k. t. p. La temo de nia internacia kongreso estas "Malbonon venku per bono" (Rom. 12, 21). Tiu ĉi frazo estis same la slogano de nia beatulo Jurgis Matulaitis, protektanto de Esperanto. Ni petu lin beni ne nur nian estontan kongreson, sed ankaǔ tutmondan kristanan esperantistaron.

Docento Laurynas SKŪPAS

estrarano de IKUE