DIEVO TARNAITĖS BARBOROS ŽAGARIETĖS BEATIFIKACIJOS BYLOS PRADŽIA

Beatification process of Barbora Umiastauskaitė (1628–1648) was solemnly started in the Cathedral of Šiauliai on September 24.

First beatification process in the Diocese of Šiauliai was presided by the Bishop Eugenijus Bartulis.

Barbora Umiastauskaitė (popularly called Žagarietė), who lived in the 17th century in Žagarė (town in the Northwest of Lithuania) was venerated by people, but never officially canonized. From ancient times people came to pray for her intercession to the church in Žagarė. Her body remained undamaged by the fire in the church. In 1755 Samogitian Bishop Antanas Tiškevičius reported to Rome seven miracles attributed to the girl Barbora. Since 1833 miraculous healings have been registered at the altar of St Barbara in the church of Žagarė. During the Soviet occupation in 1940 the coffin with her body was destroyed. In 1963 the remains of Barbora Žagarietė have disappeared, presumably being secretly confiscated by Soviet authorities.

Catholic Internet Service

2005 m. rugsėjo 24 dieną Šiaulių Katedroje iškilmingu Eucharistijos šventimu buvo oficialiai pradėtas Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės - Umiastauskaitės beatifikacijos procesas. Jam vadovavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Bylai vesti paskirti tribunolo nariai: teisingumo delegatu – kun. Egidijus Venckus, teisingumo gynėju – kun. Saulius Paliūnas, notaru – kun. Tomas Kedušis, vicepostulatoriumi – kun. Kazimieras Ambrasas SJ, postulatoriumi – kun. Evaldas Alūza. Tai pirmoji beatifikacijos proceso byla Šiaulių vyskupijos istorijoje. Ji pradėta dėl tokių priežasčių:

1. Nenutrūkstantys jau daugiau nei pustrečio šimtmečio trunką atsiliepimai daugelio Bažnyčios hierarchų ir įžymių pasauliečių apie DT Barboros Žagarietės užtarimu įvykusius pagijimus, apie jos pamaldų norą tapti vienuole ir jos tragišką mirtį ginant skaistybę. Barboros negendančio kūno istorines aplinkybes ir prie to kūno patirtas Dievo malones pirmasis 1755 metais pagarsino vyskupas Antanas Tiškevičius savo lotyniškoje ataskaitoje „Relationes status diecesium in Magno Ducatu Lituania“. Šiuo dokumentu domėjosi, suredagavo ir jį 1971 metais išspausdino Romoje gyvenęs ir Grigaliaus universitete dirbęs lietuvis prof. Paulius Rabikauskas, SJ. Apie Barborą Žagarietę rašė vysk. Motiejus Valančius, kunigai – J. Tumas - Vaižgantas, P. Veblaitis, J. Totoraitis, įžymus mūsų istorikas Zenonas Ivinskis, Romualdos Vaitkienės palankus atsiliepimas apie Barborą monografijoje „Žagarė“ ir kt. Taip pat daug kitų autorių, pavyzdžiui, slapyvardžiu pasirašiusi Vaidilutė (Nijolė Cicėnaitė, sesuo Tercizija) sovietmečiu yra parašiusi ne tik trumpą studiją apie Barborą Žagarietę, bet ir poemą „Mergelė iš Žagarės“.

2. Barboros asmenybe ir jos įvairiomis formomis pasireiškiančiu šventumo garsu anksčiau ir mūsų dienomis tebesidomi mokslininkai. DT Barbora buvo susidomėjęs Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos Teologijos fakulteto diplomantas, dabartinis Kauno II dekanato dekanas, Raudondvario klebonas kun. A. Paulauskas. Savo diplominius darbus šiai temai skyrė ir juos apsigynė E. Matulytė, E. Karoblytė, V. Margevičiūtė, J. Stupelytė ir kt. Minėtų autorių mokslo darbuose vieningai laikomasi bendros išvados – Barbora verta altoriaus garbės. Yra žinių, kad ateityje dar atsiras naujų mokslo darbų apie šią Dievo Tarnaitę.

3. Žemaičių vyskupijos vyskupai Jurgis ir Antanas Tiškevičiai, Kazimieras Pacas, Steponas Giedraitis, Juozapas Arnulpas Giedraitis, Motiejus Valančius, Mečislovas Leonardas Paliulionis, Žemaičių vyskupijos valdytojas vyskupas Aleksandras Beresnevičius ir arkivyskupas Julijonas Steponavičius palaikė šio krašto meilę Barborai Žagarietei. Mūsų dienomis ir Telšių vyskupas vysk. Jonas Boruta SJ prisidėjo prie šių tyrinėjimų paskelbęs Lietuvos Katalikų Mokslo akademijos metraščiuose mokslinius straipsnius apie neseniai surastą Barboros Žagarietės užtarimu patirtų Dievo malonių registracijos knygą ir markgrafienės Janinos Umiastovskos mėginimą prieš karą pradėti Barboros Žagarietės beatifikacijos bylą.

4. Ne kartą apie Barboros šventumo garsą, atsispindintį maldose, giesmėse, litanijose, tiek ir kituose muzikos kūriniuose yra rašęs dr. Alfonsas Motuzas, kuris pastebėjo ypatingą vyresniosios kartos tikėjimą Barboros Žagarietės šventumu. Toks tikėjimas Barboros Žagarietės šventumu pasėjo sėklą tarp vietos gyventojų, moksleivių ir jaunimo, kuris ypač prieš egzaminus lankydavo jos palaikus ir prie jos melsdavosi. Tarp Žiemgalos žmonių paplitęs įsitikinimas Barboros Žagarietės šventumu ir Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelias žymi šiaurinę katalikiškosios kultūros ribą, skiriančią šiaurės protestantiškąsias ir šiaurės rytų stačiatikiškąsias žemes. Šie veiksniai neprarado reikšmės nei carinės Rusijos, nei sovietinio buldozerinio ateizmo priespaudos metais. Šiandien Barboros Žagarietės garbinimo tradicija vėl iš naujo atgyja kaip mūsų tautos istorijos, bažnytinės kultūros ir tikėjimo dalis. Todėl būtų gera, kad naujas mūsų tautai dvasinis akstinas būtų jos beatifikacija.

5. Dauguma tyrinėtojų savo raštuose mini, kad Barbora Umiastauskaitė gimusi prieš daugiau nei pusketvirto amžiaus (1628 m.) turtingoje žemvaldžių Umiastauskų šeimoje, kurios nariai iki XVI a. pabaigos Lietuvoje užėmė įvairias valstybines pareigas, ji iš mažens buvo auklėjama religingos ir pavyzdingos motinos, mažajai dukrelei įskiepijusios tvirtą pamaldumą. Deja, B. Umiastauskaitės motinai anksti mirus, jos tėvas vedė kitą moterį. Vienturtė duktė buvo labai geros širdies, pamaldi, mylėjo vargšus ir ligonius, užtardavo baudžiauninkus, dalijosi duonos kąsniu su pavargėliais, todėl pamotės ir rūstoko tėvo nebuvo mėgiama. Greičiausia ankstyva motinos mirtis, tvirtas tikėjimas ir priešiška namų aplinka paskatino Barborą įstoti į benediktinių vienuolyną Rygoje. Pačios Barboros Žagarietės vienuolinio gyvenimo pažinimas turėjo įtakos jos šventumo plitimui. Prieštaringam tėvui pageidaujant, ji buvo sugražinta į Žagarę ir būdama tik dvidešimties metų, trokšdama išsaugoti skaistumą ir gelbėdamasi nuo tėvo agresijos, žuvo 1648 metais. Barborai Žagarietei pagarsėjus šventu gyvenimu ir teikiamomis malonėmis, po jos mirties vietos gyventojai pradėjo lankyti jos palaikus, palaidotus Umiastauskų giminės kriptoje prie Švėtės upės ant Senosios Žagarės bažnyčios kalnelio, dar vadinamo Barboros vardu. Anot garsaus istoriko Zenono Ivinskio, „Žagarės Barborą žmonės nuo neatmenamų laikų laikė šventąja. Per atlaidus prie jos karsto susirinkdavo dideli būriai iš tolimų parapijų. Barboros prašydavo užtarimo, malonių, melsdavosi, darydavo apžadus, keliais prie karsto eidavo. Jos kūnas buvo laikomas negendančiu.“ Atpasakodamas istoriją, Z. Ivinskis rašo, kad „iš požemių į šventorių ištraukti karstai buvo sukrauti į krūvą ir sudeginti“, bet juos po gaisro pelenuose buvo rastas Barboros kūnas, šiek tiek pajuodęs nuo ugnies, bet visiškai sveikas. Ši nuomonė atėjo iš senų senovės. Todėl jis, remdamasis per gaisrą nesudegusio kūno atradimo faktu, manė, kad Barbora gyvenusi XVII a. pirmojoje pusėje, jos giminaičio jėzuito Umiastausko (Umiastovskio) laikotarpiu, o stebuklingai jos kūnas galėjo nesudegti praėjus daugiau negu septyneriems metams po mirties, t. y. ne anksčiau kaip 1655 m., kai Vilniaus vaivada Jonušas Radvila Kėdainiuose buvo sudaręs sutartį su Švedijos atstovais ir pradėjęs Žemaitijos puldinėjimus, kurių metu Žagarės miestelis buvo sudegintas. Po šio įvykio žmonės dar gausiau pradėjo lankyti Barboros Umiastauskaitės palaikus. Tarp vietos gyventojų pasklidus garsui netrukus ja susidomėjo ir vyskupai. Nuo tada ir prasidėjo formuotis Barboros Žagarietės gerbimas. Per tą laiką nepaliaujamai sklido garsas apie jos dorybes ir gerus darbus liaudžiai, kuri ir pradėjo reikalauti didesnės pagarbos Barboros palaikams. Jau XVII a. pradžioje žmonės prašė bažnytinės vyriausybės, kad perkeltų jos karstą į tinkamesnę jos garbei vietą. 1712 m. Kazimieras Umiastauskas įrengė rūsį ir jos palaikai buvo perkelti į bažnyčią. Iš kitų šaltinių žinoma, kad tais pačiais metais ar anksčiau bažnyčiai sudegus naująją mūrinę fundavo Kazimieras Albrechtas Umiastauskas. Tai liudija išrašas iš XVII a. Žagarės bažnyčios vizitacijos akto: „1711 metais S. Žagarės bažnyčioje buvo Sofijos Umiastovskos pastatytas altorius, kainavęs 60 muštinių talerių. Tais pačiais metais Kazimieras Umiastovskis, Pišatos seniūnas (Capitancus Pyszatensis), pamūrijo rūsį po tos bažnyčios koplyčia.“ Visus nustebino tai, kad ir po 100 metų jos kūnas tebebuvo sveikas ir toks išliko iki to laiko kai 1963 m. gegužės 10 d. slapčiomis buvo išgabentas iš Žagarės. Tuometinio LTSR LKP CK paskirtos komisijos jie buvo apžiūrėti, išmatuoti, nufotografuoti, po to visiškai dingo ir iki šios dienos nesurasti, o dokumentai ir visas įvykis, nors ir labai buvo stengtasi sužinoti, nesurasti. Dingimo mįslė neatspėta ir iš ano meto likusių gyvų valdžios atstovų itin slepiama.

6. Apie įvykusias Dievo malones, užtariant Barborai Žagarietei, paskelbta nemažai straipsnių, kuriuose, be skaistumo ir kūno nedegumo bei prie jos kūno įvykusių stebuklų, būdavo pabrėžiamas šventumas, bet, nepaisant daugkartinių prašymų, Katalikų Bažnyčia iki šios dienos nėra paskelbusi jos nei palaimintąją, nei šventąja, nors jos užtarimu nutikusių stebuklų buvo užregistruota nemažai. Jų žinoma nuo XVII a. vidurio bemaž lig mūsų dienų. Barboros Žagarietės paskelbimas palaimintąja ir šventąja nebūtų koks nors naujas dalykas, bet tiktai daugelio kelių šimtmečių Bažnyčios atstovų ir pasauliečių mėginimų ir pastangų pelnytas apvainikavimas. Paskelbus Barborą Žagarietę palaimintąja ir šventąja, būtų ne tik ištaisyta pernelyg didelė gaištis ir žala Lietuvai, susidariusi dėl sunkių istorinių kontrreformacijos, švedų okupacijos, carinės valdžios, paskui per penkiasdešimt metų sovietinės valdžios brutalių ir klastingų veiksmų kada visaip trukdė skleistis Barboros Žagarietės gerbimui. Šiuo metu atnaujintas Dievo Tarnaitės karstelis, nors ir be palaikų, tebelankomas įvairaus amžiaus vietinių, ypač latvių ir kitų tautybių maldininkų. Tyrinėti iki šios dienos nenutrūkstančius pagijimus ir kitus stebuklus, 2006 m. rugpjūčio 6 - 10 d. d. ir 2007 m. liepos 30 – rugpjūčio 6 d. d., surengtos mokslinės ekspedicijos. Be to, sudaryta speciali duomenų rinkimo anketa, nutapytas Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės paveikslas, leidžiama literatūra, parengta giesmė, daugėja apie ją straipsnių spaudoje, pagamintas specialus žagariečių rūpesčiu muzikinis diskelis. Ne kartą Lietuvoje ir svetur įvairių chorų atliktas pagal Anglijoje gyvenančiųjų užsakymą komp. Kristinos Vasiliauskaitės mišriam chorui sukurtas neliturginis kūrinys. Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „juk Bažnyčiai visada, ypač šiais laikais reikia šventųjų, kurie, niekada nepasensta ir netampa „atgyvenomis“, jie yra nuolatiniai Bažnyčios jaunystės požymiai.“ Tuo labiau tai svarbu Lietuvai, kuri, 50 metų kentusi priespaudą, prievartą ir nelygiuose mūšiuose dėl tikėjimo ir laisvės netekusi ketvirčio milijono žmonių, dar labai sunkiai žengia atsivertimo keliu. Todėl toks didvyriško skaistybės gynimo pavyzdys, kurį parodė Barbora, būtų kaip naujas ir ryškus švyturys dažnai skaistybės supratimą praradusiems vaikams ir jaunimui. Barbora Žagarietė padėtų mūsų tautai per Mariją išmelsti iš savo Sūnaus Jėzaus Kristaus daug malonių, pagelbėtų mūsų žmonėms priartėti prie Bažnyčios skelbiamų tiesų, subrandintų žmonių širdyse gilesnį pasitikėjimą ir sužadintų ryžtą siekti šventumo, kurio šiandien trūkstamo visame pasaulyje.

Jei kas žino apie jų palaidojimo ar sunaikinimo vietą, apie tos komisijos asmenis, taip pat apie pačius pagijimus ir kitus stebuklingus reiškinius, patirtus Dievo Tarnaitės užtarimu, prašome pranešti žemiau nurodytu adresu. Iš anksto už kiekvieną maldą, bet kokią žinią apie stebuklingus reiškinius, už aukas, pranešimą ar parašytą šia tema straipsnį spaudoje, per radiją ar TV nuoširdžiai dėkojame.

MALDA

VISAGALI DIEVE, nuoširdžiai meldžiame, kad kankinė Mergelė BARBORA ŽAGARIETĖ, gilaus tikėjimo įkvėpta uoliai globojusi vargdienius, žuvusi gindama savo skaistybę ir po mirties pagarsėjusi gausiais stebuklais, būtų Bažnyčios paskelbta palaimintąja. Jos didvyriškas pavyzdys tepaskatina visus, ypač jaunus krikščionis, susiduriančius su šiandienio pasaulio išmėginimais, ugdyti savyje drąsą ir ištikimybę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Šiaulių vyskupijos kurija, Barboros Žagarietės beatifikacijos byla,

Žvejų skg. 2., LT - 76294, Šiauliai – ACP, LIETUVA – LITHUANIA.

Tel. (8 41) 52 11 10, fax. (8 41) 52 11 14;

el. paštas: zagariete@takas.lt, kazambra@hotmail.com.

Norinčius paremti beatifikacijos bylos eigą, galima siųsti savo aukas banko sąskaita.

Nr:LT177180000000071274, Identifikacijos kodas 192072230.

Pagal kun. dr. BŽbb vicepostulatoriaus Kazimiero Ambraso SJ straipsnį, Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės beatifikacijos byla, - Bažnyčios žinios. 2005, Nr. 18. (234). P. 10 - 11.