SKRUZDÄ– IR DIDELIS Å APAS

Kur tik ėjau, kur tik keliavau, savo mintis užrašiau. Ir tau jas dovanoju. Iš keliautojo užrašų.

SkruzdÄ— ir didelis Å¡apas.

Eina keliu skruzdėlė, tempia didelį šapą ir galvoja, kai buvau maža tempiau šapą, kai užaugau, irgi tempiau šapą, o dabar, kai pasenau, taip pat tempiu didelį šapą. Dieve, kodėl man davei tokią sunkią naštą? Ir Dievas jai atsakė: „Sustok, skruzde. Skruzdėlė sustojo. „Padėk šapą ant žemės“. Skruzdėlė padėjo. Matai skruzde, kai padėjai šapą ant žemės iš karto lengviau pasidarė, juk labai paprasta palengvinti sau naštą. Reikia nepamiršti ilsėtis. Bet skruzdėlė paprieštaravo – Aš kasdien padedu šapą ant žemės, bet dėl to, mano našta nepalengvėja. Mano mažasis sutvėrime, skruzde, net ir ilsėdamasi tu galvoji apie savo šapą. Tai bereikalingas rūpestis. Tu keliesi su saule, be poilsio dirbi iki sutemų, tada užkandi ir be jėgų krenti į lovą. Ir šitaip diena iš dienos, metai iš metų. Tarp tavo darbo ir poilsio nėra harmonijos.

Tai ką gi man daryti, susirūpino skruzdė. Apie savo šapą galvok tik tada, kai jį neši. Kai padedi ant žemės ir nori pailsėti, nebesirūpink savo našta, galvok apie poilsį, ilsėkis. Poilsis, suteikia naujų jėgų. Tai kas gi yra tas poilsis,-paklausė skruzdėlė. Poilsis – kai sustoji, padedi savo naštą ant žemės, ir pamatai baltus avinėlius danguje, pastebi gėles pakelėje, ir kaip žydintys kaštonai stiebiasi į saulę, matai kaip pienės pūkas skrenda į dangų, kaip vėjyje siūbuoja žalios medžių šakos, o atrodo kad medžiai tau mojuoja, ir tik su tavimi sveikinasi. Veiklos pakeitimas – tai ir yra poilsis.

Skruzdė apsidairė, pakėlė galvą į dangų, pasiklausė kaip šnara medžių lapai, ir pakėlusi nuo žemės savo didelį šapą patraukė įprastu takeliu į skruzdėlyną.

Kažin ar ji suprato, ką jai Dievas kalbėjo...