This form is secure
Send a message
Search for members
This post is public
Dalia Byčienė, Respublika. 2008 m. gruodžio 11 d.
Vilties, tikėjimo ir dvasingumo paieškos vis daugiau piligrimų iš visos Lietuvos ir užsienio veda į seną Šiaurės Lietuvos miestelį - Žagarę, į Senosios Žagarės bažnyčią, kurios požemiuose pustrečio šimto metų pragulėjo beveik prieš 400 metų gyvenusios Barboros Umiastauskaitės palaikai.
Barboros palaikai prieš 45 metus iš koplyčios buvo išvežti, neaptikta jokios užuominos sovietiniuose archyvuose, kur jų ieškoti, bet žmonių tikėjimas ja niekur nedingo. Žagarietę pamilo jaunimas, ėmęs vadinti ją savo užtarėja, rašo „Respublika“.
Iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai apie ugnies nesunaikinamus, negendančius palaikus apaugo legendomis, nuo neatmenamų laikų žmonės Žagarės Barborą vadino šventąja, prie jos karsto melsdavosi prašydami užtarimo, pasveikimo.
Barboros kanonizacijos žygių buvo imtasi dar iki antrojo pasaulinio karo. Neabejotinai, jie buvo per menki. Tikrasis Barboros Žagarietės paskelbimo šventąja kelias dar tik prasidėjo.
Ties riba
„Riba tarp stebuklo ir tikrovės yra labai trapi“, - sakė viena žagarietė, kalbantis, ar įmanoma nustatyti ribą, kada žmogui išgyti padeda vaistai, kada tikėjimas, o kada vidinės galios, kurių žmogus galbūt ir pats neįtaria turįs. Arba: ar gali stebuklas pamokos neišmokusiam studentui padėti išlaikyti egzaminą? Žinoma, ne. Bet padėti įveikti save, suteikti stiprybės tikėjimas stebuklu gali. Ir jo labai reikia.
Iš Žagarės kunigo Rimanto Žaromskio išgirdau, kad ąžuolų girlianda prie simbolinio Barboros Žagarietės karstelio - nuo Žagarės moksleivių. Jaunimas čia degina žvakeles, neša gėles. Gėlės prie simbolinio Barboros karsto nevysta beveik visus metus. Teko girdėti, kad gėlėmis neatlygintinai koplyčią puošia viena žagarietė. Toks buvęs jos įžadas: „jeigu įvyks stebuklas“. Stebuklas, regis, įvyko.
Vis dėlto Žagarietės palaikų fenomenas liks neįmintas, nes nebeliko nei palaikų, nei tų, kurie galėtų bent iš dalies praskleisti paslapties šydą. Nemažai teko kalbėti su Žagarės istorijos metraštininkais, literatais Romualda ir Vytautu Vaitkais.
„Teko girdėti, kad Barboros palaikai prieš juos kažkur išvežant buvo apžiūrėti komisijos, o komisijoje buvo jau Anapilin iškeliavę žagariečiai gydytojai - Antanas Varnas ir Juozas Kalina. Tai, ką jie pamatė, liko paslaptyje, kaip ir pats apžiūros protokolas. Vis dėlto vienas iš medikų žagariečiams prasitarė, esą moksliškai palaikų paslapties paaiškinti neįmanoma“, - sakė Vaitkai.
Jų manymu, klaidinantis yra sakymas, kad vietiniai žmonės Žagarietę vadino Barboryte. Taip sakydavę tik tie, kurie norėjo sumenkinti Barboros reikšmę.
Noriu būti Barbora
„Kažkada, kai buvau dar vaikas, apie Barborą buvau girdėjusi iš savo mamos, Senosios Žagarės bažnyčios koplyčią lankydavusios per šventes. Mama sakydavo, kad Barbora yra šventoji, guli karste panaši į lėlę rausvais skruosteliais“, - pasakojo viena pažįstama, buvusi žagarietė.
Barboros palaikų koplyčioje matyti jai neteko, bet Barboros paveikslas iškilęs iš pasakojimų. „Nežinau, kokiu būdu, bet turbūt jį perdaviau savo dukteriai“, - stebėjosi. Moteris negali suprasti, kodėl vieną dieną jos ketverių metukų dukrelė pareiškė norinti būti Barbora. „Kodėl jūs manęs nepavadinot Barbora?“ - užsispyrusi klausė mergaitė.
Pasak buvusios žagarietės, madingu vardu pavadinta duktė Barboros vardo kieme išgirsti negalėjo, nebuvo vaikų tokiu vardu, nei per televiziją, nei radiją toks vardas neskambėdavęs. Stebindavęs ketverių metų vaiko užsispyrimas. Motina net galvojusi pakeisti vaiko vardą, bet prisibijojo likti nesuprasta. Gal mergaitė pati vėliau pasikeitė vardą? „Ne, paaugusi ji net nebeatsiminė kada nors to prašiusi“, - sakė motina.
Išaukštino dorybė
Barboros Žagarietės gyvenimas ir jos skaudus likimas nėra kilęs tik iš žmonių svajonių. Jis išplaukia iš įvairių šaltinių, bažnyčios metraščių. Barbora gimė didikų šeimoje, anksti neteko motinos, mirė 20 metų, gelbėdamasi nuo nekaltybę jai norėjusio atimti tikro tėvo. Iš kartos į kartą sklido pasakojimas, kad mergaitė žuvo iššokusi per dvaro langą. Dvaras stovėjęs ant klinčių klodo nukloto Švėtės skardžio.
Mergaitė buvusi labai švelni, užjausdavusi baudžiauninkus, kuo įmanydama paslapčia nuo valdingo tėvo ir pamotės juos šelpdavusi. Svarstymų apie paslaptingą tėvo aistrą (o gal nuobaudą?) savo dukteriai neišliko. Gal todėl, kad tai visiškai nesiderino su paprastų žmonių krikščioniška morale. Užtat per kelias kartas išliko mitai apie nepaprastą mergaitės pamaldumą ir dorą.
Atvaizdo pėdsakais
Žmonės kalbėdavo ir apie tyrą, nepaprastą jos grožį, bet nėra išlikusio nė vieno originalaus kilmingos šeimos dukters Barboros portreto. Vis dėlto bandymų nupiešti Žagarietę buvo. Vienas jų - natūralaus dydžio portretas, 1979 m. nutapytas ant Taujėnų bažnyčios vieno iš piliastrų. Kitas - mažo formato nežinomo autoriaus Barboros Žagarietės portretas, surastas Gruzdžių bažnyčioje. Sprendžiant iš atlikimo technikos, portretas galėjo būti nupieštas praėjusio amžiaus viduryje.
Įspūdingą ir trapų Žagrietės portretą yra sukūręs šiaulietis dailininkas Bonaventūras Šaltis.
Šiaulių universiteto doc. Stasys Šimaitis studijoje „Barboros Žagarietės-Umiastauskaitės atvaizdo paieška“ aptaria dar vieną Šiauliuose surastą senovinio raižinio fotografiją. S.Šimaitis sprendžia, kad raižinys galėjo būti atliktas profesionalaus dailininko, atkuriant būdingiausius palaikų bruožus. Tokią išvadą jis daro išstudijavęs išlikusius Umiastovkių šeimos vyrų portretus ir nuotraukas.
Fotografijoje - angeliško veido merginos su karūna atvaizdas. Teigdamas, kad šio portreto kopijų Žagarėje gali būti pasklidusių ir daugiau, mokslininkas neklydo. Analogišką kopiją šventųjų paveikslų galerijoje šių eilučių autorei yra tekę matyti vienos senyvos žagarietės namuose.
Moteris nė neįtarė turinti Barboros Žagarietės, o ne šventosios atvaizdą.
Komentaras
Kazimieras Ambrasas
Kunigas
Dievo Tarnaitės Barboros pavyzdys yra svarbus ir reikšmingas šio meto žmogui ir ypač patrauklus ir sektinas mūsų jaunimui dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia tuo, kad ji, būdama turtingų tėvų graži dukra, būtų galėjusi mėgautis tėvų turima prabanga, gražiais rūbais. Betgi ji be jokios atodairos išdrįso pasilenkti prie to anais - XVII a. – laikais vargstančio, skurdžiausio sluoksnio, niekinamų ir beteisių baudžiauninkų, dirbusiais dėl duonos kąsnio pačius juodžiausius ir sunkiausius darbus laukuose, soduose, miškuose.
Antroji priežastis, verčianti mus galvoti, kad tikriausiai jai buvo ne kartą siūloma ištekėti už kokio gražaus, turtingo jaunikio, kurių anuomet, reikia manyti, netrūko toje diduomenės aplinkoje.
Trečioji - kaip Vakarų pasaulio mokyklose (netrūksta jų ir mūsiškėse) populiarūs net tik erotiškumą dažnai žadiną šokiai, diskotekos ir kitokios panašios pramogos, kai berniukų ir mergaičių intymūs santykiai dažnai baigiasi pagimdytais arba nužudytais kūdikiais. Dievo Tarnaitės Barboros pavyzdys yra akivaizdi tokio palaidumo priešprieša, priverčianti pagalvoti ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir tuos, kurie dabar yra jauni ir nesubrendę.
Ketvirtoji priežastis - iki šios dienos nenutrūkstančios malonės, kurių ji tiek daug išprašo vargo žmonėms, kuriuos ji pati žemėje šelpė, guodė, dalijo dovanas ir maitino.
Jaunimas, persisotinęs žemų polinkių peršamų malonumų, pastebimai ar nepastebimai pagaliau pradeda atbusti, ieškoti to, kas yra pastovu, dora, kilnu. Jie, vaikščiodami žeme, nori, trokšta pakelti akis į saulę.
O realioji, tikroji saulė jiems yra tie, kurie vaikščioja žeme, žingsniuoja greta jų, kartu su jais mąsto ir gyvena. Barbora vaikščiojo žeme, buvo tokia pati jauna, kaip jie, troško siekti, padėti, aukotis, nepaisyti net pavojaus, nuo kurio ji pati ir žuvo. Ne veltui romėnai sakydavo: verba docent - exempla trahunt (žodžiai moko - pavyzdžiai patraukia).
Dalia Byčienė
La servante de Dieu, Barbora de Žagarė
On ne trouvera pas le nom de Barbora Umiastauskaitė, de celle qu'on appelle actuellement la servante de Dieu, Barbora de Žagarė (ou autrement Barbora Žagarietė), ni dans la liste des saints, ni dans la liste des 114 martyrs que la Lituanie avait présentée au Vatican en 2000, l'année jubilaire. Cependant, les 276 signatures des paroissiens de Žagarė et des habitants des alentours et aussi l'autorisation du Vatican de commencer les recherches en vue de la béatification de cette vierge et martyre ont encouragé l'évêque de Šiauliai, Eugenijus Bartulis, le 24 septembre 2005, à introduire la première cause de béatification dans le plus jeune diocèse de Lituanie, fondé il y a dix ans, au Nord du pays, anciennement appelée Žiemgala. Actuellement, cette humble et silencieuse habitante de Žagarė est connue non seulement en Lituanie, mais aussi en Pologne, en Angleterre et dans d’autres pays d'où nous parviennent des messages favorables.
Barbora Umiastauskaitė naquit il y a presque 400 ans, en 1628, dans une famille de riches propriétaires terriens d'Umiastauskas dont les membres avait differentes responsabilités publiques en Lituanie jusqu’à la fin du XVI-ème siècle. Dès son enfance, Barbora fut éduquée par une mère religieuse et exemplaire qui lui a communiqué un solide esprit religieŭ. Malheureusement, après la mort de celle-ci, son père se remaria. Sa fille unique était très généreuse et pieuse. Elle aidait les pauvres et les malades. Elle intercédait pour les serfs et partageait son pain avec les plus misérables. C’est pourquoi son père, dur de caractère, et sa belle-mère ne l’aimaient pas. Sans doute, la mort prématurée de la mère, ses convictions religieuses et, peut être, l'entourage hostile à la maison furent les raisons qui la poussèrent à entrer au couvent des bénédictines de Riga. Mais, dans peu de temps, on ne sait pas de motifs, ou à cause de la désapprobation de sa famille ou à cause de sa faible santé, elle retourne chez elle. Désirant défendre sa virginité elle mourut en 1648, à cause de son père agressif. Le corps de jeune fille de vingt ans fut d'abord inhumé dans le caveau du manoir de Butleriai à Žvelgaičiai. Plus tard, il fut transféré dans le cimetière puis dans le caveau de l'ancienne église de la ville de Žagarė. Pendant la guerre de 1655-1660, quand l’armée suédoise fit irruption en Lituanie, les cercueils furent expulsés de l'église et furent brûlés. Après cet incendie, le corps de Barbora fut trouvé un peu noirci mais intact. Les restes transférés du caveau dans le cimetière ils y restèrent pendant cent ans. En 1779, le corps de Barbora de nouveau fut transféré dans le caveau de l'ancienne église de Žagarė. A l'étonnement de tous, son corps resta intact, même après cent ans. Les guérisons et les autres miracles sous l'intercession de Barbora se poursuivaient. Pour la plupart ce furent des guérisons de maladies des jambes, de la vue. Beaucoup de gens ont été guéris de maladies de la peau, de troubles mentaŭ etc... Les fidèles demandaient l'intercession de Barbora individuellement ou communautairement, en chantant des chants, des litanies, en récitant des heures, en défilant aŭ genoŭ en cercle autour de son cercueil, en brûlant des cierges, en laissant des chapelets, des foulards, en faisant des voeŭ etc... Les élèves aussi demandaient la protection de Barbora avant de passer les examens. Enfin le „Livre des miracles de Barbora“ écrit par la comtesse Janina Umiastovska – une tentative en 1937-38 d’introduire la cause de sa béatification, a été retrouvé. Le pouvoir du tsar tenta plus d’une fois de supprimer le culte et la vénération de Barbora. Le 19 février 1937, on a essayé d’attenter aŭ reliques de Barbora. Le 10 mai 1963, pendant l'occupation soviétique, elles furent examinées, mesurées, photographiées et enlevées. Elles ne furent jamais retrouvées.
Actuellement, le cercueil de la servante de Dieu, bien que ne contenant plus son corps, a été renouvelé et visité par les habitants des alentours ainsi que par des Lettons, des Tziganes et des pélerins d’autres nationalités. Une commission spécialement créée a examiné, entre le 6 et le 10 août 2006, les guérisons et les miracles. Une enquête spéciale a été faite et on a peint le portrait de la servante de Dieu, Barbora Žagarietė. Les habitants de Žagarė ont fait paraître un disque avec des chants dédiés à cette vierge et martyre. En 2006, à la commande de habitants en Angleterre, une compositeur, Kristina Vasiliauskaitė, a composé un chant non liturgique a capella pour choeur mixte, selon le texte de la poétesse Lacrima.
Les personnes qui auraient des informations sur le lieu d'enterrement ou d'anéantissement des restes de Barbora Umiastauskaitė - maintenant la servante de Dieu Barbora Žagarietė, ou sur les membres de la commission spéciale qui les a examinés ainsi que sur les guérisons et les autres faits miraculeŭ qui se sont produits par l'intercession de la servante de Dieu, sont priés d’en informer par l'adresse ci-dessous. Vous pouvez aussi envoyer vos offrandes en vue de cette cause à cette même adresse.
Nous vous remercions cordialement pour chacune de vos prières et chacun de vos messages, pour chaque offrande, chaque article paru dans la presse, chaque interview à la radio ou à la télévision.
