This form is secure
Send a message
Search for members
This post is public
The Oldest Church of Žagare
July 6 th, 2006
Everbody, who is at least a little bit interested in the history of their country, should visit Zagare, a small town in the North of Lithuanian. At first sight, Zagare is a quite town, but at the same time it is full of interesting things. Even travelling pilgrims can find solace here, as Zagare is the birthplace of Servant Of Gold Barbora Umiastovskaite, known as a miracle worker.
The local people of Zagare reffered to Barbora Umiastovskaite (sometimes written as Umiastovkyte) as “Saint Barbora” and could not stop wondering at her mercies, According to one well-educated person from Joniskis region, all hopes of suffering people came true if only they prayd to St. Barbora sincerelly.
Barbora Umiastovskaite (St. Barbora was born in 1628)
Išsamų straipsnį apie Dievo Tarnaitę Barborą Žagarietę galima rasti Šiaulių apskrities laikraštyje "Šiaulių kraštas". (Nijolė KOSKIENĖ, Šiaulių kraštas, priedas "Krašto legendos", 2009 m. vasario 27 d. P. 4 -5. ). Pateikiamas sutrumpintas straipsnio variantas.
„Mums Barbora buvo stebuklinga“
„Jei tiki, kad tau padėjo, yra tiesiog šviesiau. Gal iš pasąmonės kyla noras pritraukti stebuklų, paslaptį pajusti. Juk tos paslapties neatskleisi iki paskutinės akimirkos, o čia lyg prie jos prisilieti...“, — tokiais paprastais žodžiais Barboros Žagarietės šventumo fenomeną apibūdina Romualda Vaitkienė, Žagarės metraštininkė, buvusi mokytoja.
Ji ir jos vyras Vytautas apie šį krašto stebuklą kalba su didžiule pagarba, Barbora jiems, kaip daugeliui Žagarės gyventojų, buvo natūraliai sava nuo pat vaikystės, kai iš mokinių mišių, kurios vykdavo senosios Žagarės bažnyčioje, jie pareidavo tarsi apsivalę.
„Atsimenu, atsistoję snapsodavom pro tą stiklinį viršelį, pasižiūrėdavom, gal naujai aprengta, kokios spalvos kaspinėliai, rankytės sudėtos, kepurytė“, — prisimena ponia Romualda.
Ir dabar žagariečiai meldžiasi Barborai, prašo jos užtarimo.
Barboros stebuklai
Pranutė Vernienė pasakoja, kad jos vyro mama Ona Vernienė buvusi labai didelė veikėja — daug žinojo nutikimų, susijusių su Barboros Žagarietės stebuklais.
Vienas ryškiausių Onos Vernienės liudijimų — apie tokią moterį iš Vaškų parapijos, su kuria jos daug meldėsi Barborai Žagarietei, kad ši padėtų surasti dingusį moters vaiką. Ona Vernienė pasakojusi, kad ta moteris, grįždama namo, kažkodėl pasuko visai priešinga kryptimi — Linkuvos pusėn. Įėjusi į miestelį, ėmė pasakoti apie dingusį vaiką. Tada žmonės nurodę, kad vienoje troboje iš kažkur pas moterį atsiradęs paaugęs naujagimis. Nubėgusi nurodyta kryptimi, moteris suradusi savo kūdikį. Šis įvykis tiesiogiai priskiriamas Barboros stebuklams.
Pranutės pasakojimu, jos vyro sesuo Romualda Vernytė Jankauskienė vienu metu dirbo medicinos seserimi Šiauliuose, darbe išėjo kalba apie Barborą Žagarietę ir jos teikiamas malones. Romualdos pažįstama sanitarė vaikščiojusi su raiščiu, slėpdama egzemos sužalotą ranką. Tačiau po kurio laiko sanitarė pasirodė be raiščio. Paaiškėjo, kad įtikėjusi kolegės pasakojimu, ji taip karštai meldėsi Žagarietei, kad liga pasitraukė.
Paskutinė kaprono suknelė
Laimutė Mačerinskienė su vyru dabar gyvena buvusiame močiutės name, kuriame leido vaikystę. Trys močiutės dukros ir sūnus gyveno Amerikoje, Čikagoje. Ponia Laimutė prisimena, kaip vieną kartą teta Zuzana (jos buvo nesveika kasa) atsiuntė į Žagarę siuntinį — gerą gabalą medžiagos Barborai aprengti. Močiutė nunešę medžiagą į gretimą namą pas siuvėją Jonaitienę, kad ši pasiūtų suknelę Barborai.
„Kaip šiandien prisimenu: kapronas su spaustom baltom barchato gėlytėm ir mėlynais viduriukais. Kai pamačiau, pagalvojau, kad man nors bliuskutei liktų...“ — dalijasi prisiminimais ponia Laimutė.
Dar ji prisimena, kaip močiutė su draugėmis ėjo į kriptą Barboros rengti (drabužį vilkdavo ant drabužio), o parėjusi pasakė: „Kai aš ją pakėliau, toks kaip kūnelis buvo“.
Laimutė mano, kad tai buvo paskutinė Barboros suknelė.
Teta iš Amerikos rašė, kad pasijuto geriau.
O močiutei Žagarietė tiek dovanojo sveikatos, kad ši pasimirė sulaukusi 95-erių metų.
Paslaptingas Barboros dingimas
Paslaptimis apraizgytas ne tik nemarus, per 400 metų nesusiręs Barboros kūnas, bet ir jo dingimas. Palaikai dingo 1963 metų gegužės 10 dieną (veikiau, po nakties), kai LTSR LKP CK sekretoriaus A. Barkausko paskirtos komisijos buvo apžiūrėti, išmatuoti, nufotografuoti ir po to nežinia kur išgabenti.
Romualda Vaitkienė prisimena, kad jos draugės sesuo Izabelė Virbickaitė buvo vyresnė ir tuo metu dirbo vaistinėje. Po Barboros palaikų dingimo Romualda nuėjusi pas savo draugę ir išgirdo Izabelę pasakojant apie tai, kad komisijoje, prieš išvežant palaikus, dalyvavo ir žagarietis gydytojas Antanas Varnas. Medikai tarpusavyje bičiuliaudavosi, tad gydytojas Varnas išsitaręs, kad apžiūrint Žagarietę buvo labai nustebęs ir kaip medikas negalįs niekaip sau paaiškinti fakto, kad prisilietus prie tam tikrų kūno centrų, buvo juntama nepaaiškinama reakcija.
Altorių garbė
Žagariškiai per mišias meldžia, kad Dievo tarnaitė Barbora Žagarietė įeito į jo altorių garbę. Kad būtų paskelbta palaimtąja. Prieš keletą metų surasta „Barboros Žagarietės stebuklų knyga“ yra jos giminaitės markgrafienės Janinos Umiastovskos mėginimas 1937-1938 metais pradėti Barboros Žagarietės kanonizacijos bylą.
Apie Barboros šventumą nuo XVIII amžiaus antrosios pusės rašė ne vienas autorius lotynų, lenkų, rusų, lietuvių kalbomis. Kol kas pats seniausiais žinomas šaltinis yra 1755 metais žemaičių vyskupo Antano Tiškevičiaus ataskaita popiežiui Benediktui XIV.
O 2000 metais 276 Žagarės parapijiečiai ir apylinkių gyventojai raštu kreipėsi į Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį prašydami paskelbti Barborą Umiastauskaitę palaimintąja. Šiaulių vyskupija 2005-aisiais gavo Vatikano leidimą pradėti Barboros Žagarietės beatifikavimo bylą.
Legenda
Barbora Umiastauskaitė gimė 1628 metais dvarininkų Umiastauskių šeimoje. Anksti netekusi motinos, ji augo prie pamotės, tačiau iš motinos buvo paveldėjusi didelį maldingumą ir širdies gerumą, užtardavo baudžiauninkus, šelpdavo ligonius. Ieškodama Dievo, buvo įstojusi į benediktinų vienuolyną Rygoje, tačiau dėl neaiškių priežasčių buvo priversta grįžti. Tėvas nepritarė dukters dvasiniam keliui ir siekė ją ištekinti.
Būdama 20-ties Barbora žuvo, gindama savo garbę nuo tėvo smurto. Iš pradžių buvo palaidota Butlerių dvaro rūsyje, po septynerių metų perkelta į bendrąsias kapines, kur jos kūnas išgulėjo šimtą metų. Per tą laiką sklido kalbos apie jos daromus stebuklus. 1779 Barboros karstas, žmonių prašymu, buvo perkeltas į Senosios Žagarės bažnyčios kriptą, kur jos palaikai liko gulėti iki 1963 metų.
Barboros kūno nelietė nei šimtmečiai, nei liepsna (per 1655-1662 metų karą, švedams įsiveržus į Lietuvą, iš bažnyčios ištraukti karstai buvo sudeginti, tačiau tik Barboros kūnas rastas vos patamsėjęs). Tarybiniais laikais palaikai kelis kartus buvo išniekinti tačiau žmonių vėl atgal sudėti į karstelį, kol 1963 metų gegužę dingo.
Tačiau Barboros teikiamos malonės nesiliovė.
Barboros Žagarietės Umiastauskaitės (1628-1648) šventumo fenomenas jau kelis šimtmečius tyrinėjamas dvasininkų, mokslininkų, net tarybinių veikėjų ir šiandien tebejaudina protus ir širdis. Vatikane pradėta Barboros Žagarietės beatifikavimo byla yra reikšmingas žingsnis jos paskelbimo palaimintąja, o vėliau gal ir šventąją link. Tačiau jau beveik keturis šimtus metų daugelio žmonių širdyse Barbora buvo ir tebėra šventoji.
